Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien '04
Lithuanian Photography, Yesterday and Today '04

Alvydas Lukys
Paketo skaičiuotė.2004.(8,5x5,5 cm). Skaitmeninė spauda

Šiandieninė fotografija vis daugiau kelia klausimų, negu duoda atsakymų. Ji labai išplėtė savo įtakos sferą ir pati tapo vis sunkiau klasifikuojama bei sunkiai sutalpinama net į plačiausius – atspindžio ir įvaizdžio – rėmus. Judinami ir fotografijos istorijos pamatai: pernai Ispanijoje pasirodžiusioje knygoje Fotografija. Istorijos krizė kritikuojamos ligšiolinės pastangos gretinti ją vien su daile  ir rašyti vien meninės fotografijos istoriją. Pabrėžiamas ir vis dar sunkiai įveikiamas geografinis fundamentalių pasaulio fotografijos istorijų uždarumas, orientuojantis daugiausia į Vakarų Europos  ir JAV fotografiją. Žinoma, jis ne pačių istorikų suformuotas. Šiemet miręs iš Lietuvos kilęs lenkų rašytojas, Nobelio premijos laureatas Č. Milošas yra sakęs, kad ne vien politinės priežastys lėmė Europos atvirumą ir uždarumą. Požiūris, kad vakarietiškoji ekonomika ir kultūra yra toliau pažengusios negu Rytų Europos, susiklostė daug seniau, negu atsirado „geležinė uždanga“.

Ar fotografijos istorija gali padėti keisti senas nuostatas?

Galbūt. Po didelių A. Sutkaus retrospektyvinių parodų Varšuvoje ir Poznanėje (Lenkija) lenkų kritikai rašė, kad Lietuva gali didžiuotis turėdama tokį fotografą. Lietuvoje fotografija irgi pelnytai įvertinta: A. Sutkui paskirta nacionalinė premija, A. Aleksandravičiui – vyriausybinė, o S. Žvirgždas už fotografijos istorijos esė knygą Mūsų miestelių fotografai gavo Kultūros ministerijos premiją. Labai įdomus fotografijos istorijos klodai buvo atidengti A. Kunčiaus retrospektyvinėje parodoje, surengtoje Lietuvos nacionaliniame muziejuje. A. Sutkaus ir A. Kunčiaus fotografinis retro privertė pagalvoti apie tai, kad ne atviras disidentizmas sovietiniais metais leido menui parodyti, kas vyksta už politikos ir kultūros fasado.

Pasisekimo sulaukė ir naujoji Lietuvos fotografija – A. Valiaugos ir R. Krupausko personalinės parodos. Jų temos ir technologijos skiriasi, bet abu atspindi „spektaklio (vaizdinių)“ (G. Deboras) ar „simuliakrų“ (J. Baudrilard‘as) sartų formavimąsi ir Lietuvoje.

Kritiška, maištinga dvasia, būdinga įvairių kartų talentingiausiems lietuvių fotografams, išlieka ir čia. Bet netrūksta ir tokių kūrybinių bandymų, apie kuriuos galėtume apibūdinti mūsų tautiečio iš JAV, filosofo A. Mickūno žodžiais: „Kalbame ne apie pasaulį, tik apie tekstus, o tie tekstai vėl kalba apie kitus tekstus ir taip toliau“.

Nemanykime, kad metraštis Lietuvos fotografija: vakar ir šandien turėtų it strutis galvą į smėlį slėpti nuo to, kas Lietuvos fotografijoje yra polemiška. Jis parodo kūrybinę įvairovę, o tekstai – požiūrių ir interpretacijų skirtumas. Metraštis – ne almanachas, į kurį patenka tik parodose patikrinti darbai, ir ne kurios vienos tendencijos sutelktinė knyga. Jo koncepcija – tarp vaizdo ir įvaizdžio – leido peržiūrėti labai daug autorių ir fotografijų ir atrinkti tai, kas nusipelno vienokio ar kitokio dėmesio kaip metų atradimai ir ieškojimai.

Džiugu, kad pasirodė jau trečioji fotožurnalistikos knyga Tai Lietuva, jaunieji išleido savo darbų rinkinį Pop reality. Leidinys Lietuvos fotografija: vakar ir šandien stengiasi informuoti apie visų fotografų metinius darbus, pastangas išlikti savimi ir puoselėti Lietuvos fotografijos savitumą. Sakoma, jog dabar tam, kad stovėtum vietoje, reikia vis greičiau bėgti. Gal tai ir yra šio fotografijos metraščio funkcija?

 

Gintaras Česonis
Iš serijos Džiazas eina per miestą. 2004

INTRODUCTION

Modern photography poises more questions than it gives answers. It has expanded considerably the sphere of its influence and any classification or accommodation into even the widest framework of reflection and image is getting more and more problematic. Foundations of photographic history have also been rocked: the book Photography. The Crisis of History, published last year in Spain, criticized any attempts to liken it to painting and to narrow it down to the history of art photography. It also emphasizes the geographic insularity of fundamental histories of world photography and their orientation towards the photography of Western Europe and the USA. Of course, it has not been contrived by historians themselves. The recently deceased Polish writer and descendent from Lithuania, the laureate of the Nobel Prize Č. Milošas claims that the openness or insularity of Europe has been determined not only by political issues. The standpoint that both economy and culture of the Western Europe are much more advanced than the economy and culture of the Eastern Europe developed much earlier than the Iron Curtain was dropped.

Could photographic history help change the long established attitudes? Most probably. After extensive retrospective exhibitions of A. Sutkus in Warsaw and Poznan (Poland), the Polish art critics wrote that Lithuania should be proud to have a photographer of such dimensions. The Lithuanian photography had also received a just evaluation at home: A. Sutkus was presented with the National Prize, A. Aleksandravičius with the State Award, and S. Žvirgždas was awarded the Department of Culture Prize for his essay on photographic history Mūsų miestelių fotografai (Photographers of Our Towns). Very interesting layers of photographic history have been disclosed at A. Kunčius’ retrospective exhibition at the Lithuanian National Museum. The photographic retro by A. Sutkus and A. Kunčius raised doubts if only open dissident opposition during the Soviet years enabled to show what was happening behind the political and cultural facades. 

Personal exhibitions of A. Valiauga and R. Krupauskas, representatives of the new Lithuanian photography, were also marked by success. Their subject matter and technologies differ but both reflect a swift formation of “spectacle (imagery)” (G.Debord) and “simulacrums (society)” (J. Baudrilard) in Lithuania. The critical, rebellious spirit that has been so characteristic of most talented Lithuanian photographers of various generations remains. However, there are plenty creative attempts that could be attributed to those described by the Lithuanian philosopher living in the States A. Mickūnas: „people do not talk about the world, they talk about the texts that talk about other texts, and so on and so forth“.

We should not think that the yearbook Lithuanian Photography: Yesterday and Today has to be based on the ostrich policy and dodge the agonistic issues. It presents a diversity of photographic works, views and interpretations. The yearbook is neither an almanac that contains only the select works of the few, nor a compilation that reflects this or that trend. Its concept is to review and select photographs that deserve attention as the year’s discoveries or quests.

We are also happy to see the third book on photo journalism Tai Lietuva, the young photographers have published a selection of their works Pop Reality. The yearbook Lithuanian Photography: Yesterday and Today strives to inform about the new achievements or the newly discovered works of our photographers, their attempts to retain their self and to nourish the original character of Lithuanian photography. There is a saying that if you want to remain in one place you should run faster and faster. Maybe that’s the function of this yearbook.