Atgal
Rimaldas Vikšraitis. Vienkiemio godos

ISBN 99555-438-25-8
UDK 77.04(474.5)(084)
Vi-121

Sudarytojas Antanas Sutkus
Tekstas Jono Valatkevičius
Dailininkė Rima Sutkienė
Vertėja Juratė Juškienė
Dizaineris Arūnas Juozapaitis
Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas
Vilnius, 2006


Rėmėjai: Lietuvos Respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondas
Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė
Šakių rajono savivaldybės administracija
UAB Lauksva
Jonas Polikaitis
Vidmantas Urbaitis
Tomas Zableckas

DEŠIMTIES CIGAREČIŲ TRUKMĖS EKSPERIMENTAS
Jonas Valatkevičius

[1]
Vikšraičio vaizdai yra reikšmingas šiandieninės Lietuvos fotografijos eksperimentas. Štai tokia šio rašinio hipotezė. Žodynuose žodis "eksperimentas" aprašomas labai paprastai - tai yra mokslinis bandymas. Tačiau nieko moksliško mes čia neatliksime - nekankinsime nei žmonių, nei gyvūnų, netaikysime jokių metodologijų ir nenaudosime jokių medžiagų, išskyrus nekaltą ir legalų tabaką. Nenorime būti panašūs į tuos, rodos, australų mokslininkus, mėginusius procentais suskirstyti jausmus, kuriuos išreiškia legendinė Džokondos šypsena. Pats laikas pirmai cigaretei.

[2]
Atvirai pasakius, mūsų pasiūlytas eksperimentas vyksta kaip tik šiuo metu. Kaip tik dabar itin specifiniu ir pavojingu turiniu užtaisyti vaizdai intensyviai bei neišvengiamai veikia šiuos vaizdus stebinčio žmogaus sąmonę. Taip, jūs neklystate - aš kalbu apie jus. Jūs šiuo metu esate bandomasis triušis, nes jeigu jūs skaitote šias eilutes, vadinasi, matote ir šalia esančius vaizdus. Nors šis eksperimentas gali padaryti šiokią tokią žalą jame dalyvaujančiam žmogui (juk šiais laikais teisinių sąvokų turinys dažnai priklauso nuo jas interpretuojančiojo sugebėjimų), tačiau galite didžiuotis - tokių žmonių kaip jūs nėra daug. Vikšraičio vaizdai niekada nebus populiarūs, todėl šis eksperimentas niekada nepadengs Lietuvos taip, kaip ją padengia bet kuris iš mobiliojo ryšio operatorių.

Vikšraičio vaizdai niekada nebus populiarūs netgi tarp tų žmonių, kurie svarbia savo gyvenimo dalimi laiko santykiavimą su meno kūriniais. Kodėl? Juk intelektualams ir snobams patinka, kai meno kūrinys užgauna pasalūniškai atakai nepasirengusį žiūrovą. Daugybė žmonių vertina meno kūrinius, kurie žnaibosi, kandžiojasi, spardosi, spjaudosi, stumdosi, skaldo antausius ir kitais būdais mėgina užgauti žiūrovo sielos imtuvus. Jei žmonės mėgsta Van Gogo nupieštoje kėdėje ieškoti jo nusipjautos ausies atspindžių, kodėl jiems turėtų nepatikti Vikšraičio vaizdai, kuriuose tų atspindžių tik aklas neįžvelgtų?

[3]
Parašiau šį klausimą, susimąsčiau, surūkiau dar vieną cigaretę ir supratau, kad atsakymą galima rasti pačiame klausime. Bėda ta, kad Vikšraitis nieko neslepia, kad jis nėra įvaldęs sudėtingo atspindžių meno. Tai, ką tūlas žiūrovas būtų linkęs tik numanyti, nujausti, nuspėti, įsivaizduoti, Vikšraitis paverčia svarbiausiu savo vaizdų turiniu. Jis eina dar toliau - jis vaizduoja tai, ko tūlas žiūrovas ne tik nenorėtų nuspėti, bet netgi negalėtų - jam tiesiog pritrūktų fantazijos ir moralinio sugedimo. Tūlas žiūrovas nori turėti pasirinkimo laisvę, jis nori pats nuspręsti, ar toli eis mazochistinių kančių eilinio kontakto su meno kūriniu metu. Jis pageidauja, kad pats meno kūrinys jo nežeistų, o tik pateiktų užuominų ir nuorodų, kuriomis vadovaudamasis galėtų pats pakrapštyti savo įsivaizduojamas sielos žaizdas. Deja, Vikšraitis tokio pasirinkimo žiūrovui nepalieka. Todėl jis ir nebus populiarus tiek, kad jo parodos atidarymą dokumentuotų geltonoji spauda, dėl visiems ir visai suprantamų priežasčių mėgstanti fotografus.

[4]
Ką gi, surūkykime dar vieną cigaretę ir pagalvokime apie tai, ką jūs galėjote pajusti pirmą kartą susidūrę su Vikšraičio vaizdais? Atspėti nesunku, o ir tokio spėjimo rezultatų paklaida bus menka - galiu garantuoti, kad jūsų jausmai buvo labai panašūs į manuosius ir į visų, kurie šias nuotraukas matė. Šie jausmai būtų tokie pat netgi tada, jei pašalintume iš Vikšraičio kolekcijos pačius žiauriausius vaizdus.

Jūs pajutote pasidygėjimą, pasišlykštėjimą, pasipiktinimą. Labiau užgrūdintiems greičiausiai tapo liūdna, o mažiau patyrusiems - skaudu. Kai kuriuos vaizdus jūs norėjote kuo greičiau užversti, lyg užverstas puslapis galėtų ištrinti iš jūsų atminties ką tik matytą košmarą. Galbūt jūs net pagalvojote: "Ačiū Dievui, visa tai vyksta kažkur toli, kažkur, kur nėra nei manęs, nei mano artimųjų". Jūs greičiausiai jau niekada neatsiversite šios knygos. Padėsite ją į lentyną, kur naujos knygos pamažu ją nustums į apdulkėjusį kampą. Galbūt jūs slėpsite šią knygą nuo savo vaikų. Galbūt keiksite fotografą už tai, kad jis "gamina" vaizdus, kurių geriau būtų nematyti, keiksite šios knygos leidėjus už tai, kad jie šiuos vaizdus daugina, ir keiksite mane už tai, kad aš mėginu šiuos vaizdus pateisinti.

Natūralu, kad tūlam žiūrovui didžiuma Vikšraičio nuotraukų gali sukelti tik pasidygėjimą. "Fui, kaip negražu". Tačiau nepatogiai jaučiasi netgi visko matę ir ragavę meno profesionalai. Kaip įvertinti ir interpretuoti "meninę fotografiją", kurioje regime ūsuotą ir treninguotą vyriškį, lyg cukrinį runkelį kumštin paėmusį pagyvenusios moters krūtį? Moteris stovi taip, lyg būtų Marija Melnikaitė, Pamela Anderson ir Davidas Beckhamas viename asmenyje. Veiksmas vyksta minimalistiniame tuščių butelių ir megztų užuolaidų interjere, antrame plane boluojant baltarusiškai dujinei viryklei ir juoduojant trilitriakui. Vienintelis išsigelbėjimas - dar viena cigaretė. Atrodo, kuo toliau, tuo jų reikės daugiau.

[5]
Pateisinti. Kodėl yra tiek mažai meno, kurį reikėtų teisinti? Kiek pasvarstęs, pasakyčiau dar stipriau - kodėl pasaulyje yra tiek mažai dalykų, kuriuos reikėtų teisinti? Ar mes tiesiog per TV matome kasdien tiek daug bombų sudarkytų lavonų, kad tai, kas turėtų sukrėsti, tesukelia tą patį lengvą ir neįpareigojantį atodūsį: "ačiūdievuitainutikoneman", ir kažkur tolumoje glūdintį suvokimą, kad tėra dvi galimybės - arba matai bombas per TV, arba bombos krenta ant tavo galvos. Jei bombos krenta ant tavo galvos, greičiausiai neturėtum progos tai stebėti per TV. Nes bombos naikina ne tik žmones, bet ir televizorius. Vadinasi, jei matai bombas per TV, bombos krenta kažkur toli ir tu esi saugus. Tad geriau dėkoti televizoriui, o ne Dievui. Išvada verta apdovanojimo - be abejo, raminančios cigaretės.

Mūsų laikais paprastai tik dalykai, kurie mus sukrečia iki nevalingo noro vemti ir taip atsikratyti nemalonių jausmų, tik šie dalykai gali priversti susimąstyti. Tik radikalios patirtys gali bent akimirkai sustabdyti šuoliais lekiantį šiuolaikinio žmogaus gyvenimą. Suprantu, tokių patirčių kilmė ne tokia svarbi. Greičiausiai ekstremalus sportas, apkerpėjusiam ir iki kaulų smegenų korektiškam vadybininkui galintis pademonstruoti, ką reiškia būti per plauką nuo mirties, yra toks pat efektyvus, kaip ir iš pirmo žvilgsnio gerokai kilnesnis susidūrimas su galingu meno kūriniu. Juo labiau kad galingą meno kūrinį sutikti yra daug sudėtingiau, nei įsigyti greitaeigį motociklą.

[6]
Radikalių patirčių atvejais mums dažniausiai tenka iš naujo nustatyti savo asmeninės ideologijos principus, nes tik taip galima suvokti ir įvertinti dalykus, negailestingai žalojančius nuobodų kasdienybės veidą. Vadinasi, šiandieniniam žmogui naudinga susidurti su kraštutiniais reiškiniais, nes tik taip jis yra pajėgus susikurti funkcionalią vertybių sistemą. Kartais tam gali pakakti elementaraus teiginių "aš už - aš prieš" komplekto, kaip prieš porą metų darė vienas kandidatas į prezidentus - šių laikų žmogui netgi taip formuluojamas požiūris į pasaulį yra neblogas pasiekimas. Štai jums ir mūsų eksperimento tikslas bei jį pateisinanti priežastis. O iškėlus sau tokį uždavinį, nieko kito nebelieka, kaip surūkyti dar vieną cigaretę. Kai kalbi apie didingus dalykus, skubėti nevalia. Nes gali greitai nosį užriesti.

[7]
Aš nežinau, kodėl Vikšraitis gamina tokius vaizdus. Aš nesu tikras, kodėl jo nuotraukos rodomos parodose. Girdėjau, kad kuratoriai iš Vakarų mėgsta jį imti į parodas, tyrinėjančias humorą mene. Greičiausiai tai tik dar vienas būdas sušvelninti jo nuotraukų smūgius. Aš netgi negalėčiau atsakyti į klausimą, kodėl buvo nuspręsta išleisti šių vaizdų albumą. Tačiau žinau, kodėl rašau šį tekstą, nors jis ir trukdo man atsikratyti žalingų įpročių. Vikšraičio vaizdai sukrėtė ir tai atliko tokiu būdu, kuris man, patyrusiam meno džiunglių gyventojui, nebuvo iki galo suprantamas. Šie vaizdai privertė mane jaustis nejaukiai ir įsakmiai reikalavo paaiškinti tokios nemalonios būsenos priežastis. Kalbu apie tą pačią būseną, kurią minėjau anksčiau. Tam, kad galėčiau suprasti, buvau priverstas susimąstyti ir mažumėlę pakoreguoti per daugelį metų sudėliotą mozaiką. Niekur nedingsi - teko koreguoti ir iš naujo formuluoti kai kurias idėjas. Tačiau šį tekstą rašau ne tam, kad tomis idėjomis su jumis pasidalyčiau. Man rūpi pats principas, tam tikros, beveik universalios poveikio procedūros, kurios gali būti naudingos ne tik man. Tam reikalingas realiame laike vykstantis eksperimentas, kurio kiekvienas dalyvis gaus vis kitokius, tik jam aktualius rezultatus. Galų gale norėjosi stoti skersai kelio tiems, kuriems Vikšraičio vaizdai sukėlė natūralų pasišlykštėjimą, galintį pirmu albumo pavartymu užbaigti jų įžiebtos būsenos apmąstymą. Tiksliau, to apmąstymo nė nepradėti - juk žmogui įgimta vengti nemalonių dalykų, o jais susitepus - kuo greičiau nusiplauti rankas. Dar vieną cigaretę?

[8]
Apie ką galima galvoti, jei pavyksta įveikti pirmo Vikšraičio vaizdų įspūdžio sukeltus nemalonius jausmus? Galima galvoti apie pornografiją. Taip pat galima galvoti apie alkoholizmą. Galima galvoti apie pragaro gelmes, į kurias sugeba nusileisti žmogus, dar nė neperžengęs tvoros, skiriančios gyvenimą ir mirtį. Anokia čia naujiena - pasakysite jūs. Greičiausiai apie tai jūs pirmiausia ir pagalvojote - tam nė eksperimento nereikia. Tačiau galima galvoti ir, pavyzdžiui, apie estetiką. Ir netgi ne apie bjaurumo aukštinimą, kurį mėgsta bent pusė menininkų nuo pat vokiškojo ekspresionizmo laikų XX a. pradžioje. Taip, Vikšraitis taip pat patenka į šių menininkų grupę. Tačiau mes galime galvoti apie ką kita. Atidžiau pasižvalgę po Vikšraičio vaizdus, pamatysime, kad dažniausiai jis elgiasi kitaip negu klasikinis bjaurumo estetikos apologetas. Pastarasis sąmoningai gyvenimą rodytų tokiu kampu, kuriuo jis atrodytų bjauresnis. Kitaip tariant, jis iškreiptų realų vaizdą meninio žvilgsnio vardan. Vikšraičiui ši yda nebūdinga. Retas jo vaizdas apskritai turi kokį nors rakursą - tarp aparato ir aparato stebimo gyvenimo menininko dažniausiai nėra. Mūsų akis nejunta jokios manieros, ypatingos stebėjimo stilistikos ar formų abėcėle dėliojamos ideologijos. Menininkas neturi jokių ambicijų suteikti jo vaizduojamam gyvenimui jokios papildomos prasmės. Galbūt dėl to, kad jis nesirenka savo nuotraukų objekto, o fotografuoja tai, kas pasitaiko po ranka, pasaulis šiuose vaizduose yra toks, koks yra. Nei geresnis, nei blogesnis, nei gražesnis, nei bjauresnis.

Šiame teiginyje, atrodytų, nėra nieko stebinančio - šimtai menininkų duotų galvą nukirsti dėl to, kad ir jie elgiasi lygiai taip pat. Tačiau paprastai jie meluoja. Nes dažniausiai jie vis tiek vaizduojamą pasaulį pasisavina - praryja jį, suvirškina ir tik tuomet numeta žiūrovui. Tai natūralu, nes jeigu nebūtų šio rijimo ir virškinimo etapo, apskritai būtų sunku suprasti, kas yra menininkas ir ką jis veikia.

Tai - subtilus niuansas, tačiau jis provokuoja įdomias ir daug žadančias mintis. Mūsų laikų žmogus yra atpratęs į pasaulį žvelgti savo akimis. Jis nebemoka pasaulio matyti be tarpininkų. Kadaise jo žvilgsnį labiausiai veikė meno kūrinių filtras. Priklausomai nuo mene vyravusios ideologijos žmogus tą patį vaizdą galėjo suvokti kaip gražų, bjaurų, sentimentalų, romantišką, patetišką ir t. t. Šiandienos filtrai yra gerokai paprastesni ir lengviau prieinami, tačiau ne mažiau galingi - televizija, spauda, kinas, kompiuteriniai žaidimai. Ši būsena mums tiek įprasta, kad akis užklojusių filtrų mes nė nejaučiame. O štai Vikšraitis sugeba pažvelgti švariomis akimis. Nežinau, kaip jam tai pavyksta, tačiau kodėl gi nepasinaudojus kito žmogaus sugebėjimu ir nepamėginus bent akimirkai pamatyti pasaulį tokį, koks jis iš tikrųjų yra, be daugiasluoksnio kultūrinio makiažo? Priminsiu - kalbu apie procedūras, todėl primenu, kad minėtą veiksmą atlikti galima tik žiūrint į Vikšraičio vaizdus. Iš jų galima pasimokyti, o po to jau žiūrėti savo akimis.

[9]      
Ką tik dėstytos mintys, po dar vienos cigaretės, mus labai patogiu keliu gali nuvesti prie jau ir visai teorinių apmąstymų apie fotografijos kilmę, esmę ir prasmę ar jos vietą šiandienos pasaulyje. Argi nenuostabu, kad fotografija yra, ko gero, vienintelė vieta, kur pasaulį dar galima matyti juodai baltą? Vikšraičio atveju šis bespalviškumas tiesiog bado akis, nes yra dviprasmiškas. Paprastai bespalviškumą fotografijoje mes suvokiame kaip tam tikrą šios meno rūšies stereotipą, kuris šiandien, ko gero, aiškiausiai skiria mėgėjiškąją fotografiją nuo tos, kurią vadiname menu. Spalvų nebuvimas suteikia vaizdui taurumo, universalumo, netgi lengvą amžinybės skonį. Tačiau apie kokį taurumą ir amžinybę galime kalbėti žiūrėdami į Vikšraičio vaizdus? Čia vaizdas dar labiau disonuoja su amžinybėn linkstančia fotografijos prigimtimi nei 8-ojo dešimtmečio "banaliojo objekto" lietuvių fotografų darbuose. Šie fotografai amžinybei išsaugoti mėgino beverčius kasdienius objektus, o Vikšraitis ant pjedestalo užkelia vaizdus, kurie, atrodytų, apskritai neturi teisės egzistuoti. Tačiau tuo pačiu metu… Tuo pačiu metu mes suvokiame, kad tokių vaizdų, tik spalvotų, esame prisižiūrėję per TV ir spalvotuose laikraščių bei žurnalų puslapiuose. Ir ten jie mūsų nežeisdavo - mums pakakdavo minties apie tai, kad žiniasklaidoje šie vaizdai tėra puikus būdas padidinti leidinio pelną. O kad gyvenimas mus jau seniai išmokė, jog verslo sėkmei garantuoti pateisinamos bet kokios priemonės, tai ir amoralūs vaizdai žiniasklaidoje nekelia didesnių problemų. Spalvotas ir kokybiškas vaizdas - tai jau šiandieninės žiniasklaidos stereotipas. Ar būtų lengviau suvirškinti Vikšraitį, jei jis būtų spalvotas? Tuo neabejoju. Štai taip Vikšraitis gali sugriauti dar vieną mūsų regėjimo stereotipą - jei nesinori antrą kartą atsiversti Vikšraičio vaizdų albumo, tai kodėl vis dar norisi atsiversti dienraštį, kuris neišvengiamai kasdien yra pilnas mėšlo? Dabar cigaretė tiesiog būtina - geriau smilkstančio tabako kvapas negu mėšlo dvokas.

 [10]
Ar galėčiau eksperimentą tęsti toliau? Be abejo. Tačiau tam kartui pakaks. Juolab kad teliko viena cigaretė. Manau, jūs taip pat būsite patenkinti tokia pabaiga - juk nenorime, kad puikus rašytojas mirtų nuo plaučių vėžio. Eksperimentą galite tęsti patys - ne tik dar kartą atsiversdami šią knygą, bet ir pakišdami ją kitam žmogui, kurį įtarsite turint didžiausią mūsų laikų nuodėmę - dvasios ir jutimų snaudulį.

 
Kiti leidiniai