Atgal
Romualdas Požerskis. Atlaidai

Romualdas Požerskis. Fotografijų knyga „Atlaidai” 

Dailininkas: Arvydas Poška. 
Tekstų autoriai: Tomas Pabedinskas, Vladimir Birgus ir Algimantas Kezys.
Leidinį parėmė: Lietuvos kultūros taryba
Leidėjas: Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, 2017
256 puslapiai
212 juodai baltos fotografijos
Spausdino: UAB BALTO print
ISBN 978-609-8099-21-8



Atlaidus R. Požerskis fotografavo daugiau nei du dešimtmečius (1974–2001) ir apkeliavo įvairias Žemaitijos bei Dzūkijos vietoves, tačiau nuostabos jausmas, kitoniško pasaulio įspūdis išliko visame fotografijų cikle. Jame įamžintos religinės apeigos, išraiškinguose žmonių veiduose atsispindinčios emocijos ir jų nekasdieniška išvaizda. Ne vienoje fotografijoje autorius užfiksavo ir įspūdingas atlaidų dalyvių minias civilizacijos dar mažai paliestos, tartum amžinos gamtos fone. Žmonės ir jų atliekami ritualai Požerskio fotografijose betarpiškai susiję su natūraliu gamtos pasauliu, kuris, regis, turi ne tik matomą, bet ir transcendentinį matmenį. Apeigų dalyvių dvasinius išgyvenimus padeda perteikti jų drabužius plaikstantis vėjas, vėliavos atgyja nušviestos saulės, o netikėtai užklupusi audra neleidžia pamiršti žmogaus ir jo apeigų trapumo amžinybės akivaizdoje.
Tomas Pabedinskas


   Neginčijama Požerskio darbo viršūnė yra fotografijų serija, vaizduojanti Lietuvos religinį gyvenimą. Čia jis plačiai pavaizdavo charakteringus atlaidus ir religines šventes, ne tik išreikšdamas senas savo mažos tautos tradicijas, bet ir savo religinius jausmus – kaip protesto prieš oficialų sovietinio komunistinio režimo ateizmą, vyravusį Lietuvoje nuo sovietų okupacijos 1940 m. iki nepriklausomybės Gorbačiovo eros pabaigoje, išraišką. Požerskio fotografijos atranda didybę niekuo neišsiskiriančiuose dalykuose ir dramatiškumą paprastuose. Už išorinių gestų ir mimikos jis atskleidžia paprastų žmonių vidinį pasaulį, jų džiaugsmus, viltis, tikėjimą, skausmą, netikrumą. Jo subjektai (žmonės) yra be galo autentiški, tačiau tuo pat metu pilni lyriškumo ir nuostabios poezijos. Jie vaizduoja greit prabėgančias scenas ir tuo pačiu metu parodo kažką pastovaus bei nekintamo. Jie tiksliai atitinka parinktą aplinką, būtent tie žmonės, net jų drabužiai: tuo pačiu metu jie daug pasako apie įprastus dalykus už konkretaus laiko ir vietos ribų. Jie paprasti ir jaudinantys. Pasirodo ir komiškų elementų, bet Požerskis niekada neleidžia jiems pasireikšti triukšmingame farse ar griežtoje satyroje. Jis prislopina juos su geraširdišku ir kažkuo panašiu į ilgesingą humorą. Akivaizdus artumas tarp nuotraukų veikėjų ir fotografo požiūrio į gyvenimą.
Vladimir Birgus


   Požerskio nufotografuoti dabartinėje Lietuvoje švenčiami atlaidai kelia ne vien nostalgiškų prisiminimų bangą tiems, kurie turėjo progos į tokius atlaidus važinėti dar prieškariniais laikais, bet ir pagarbą Lietuvos žmogui, kuris iki šiol išlaikė tikėjimą ir stiprų prisirišimą prie šių senųjų kaimo tradicijų. Jo fotografijose, kaip ir mūsų atmintyje, stojasi prieš akis didžiųjų atlaidų epizodai: arklių traukiamos „pavados“, su jauniausiu sūnumi ant priekinio sosto tarp tėvo ir motinos, likusi šeimyna ant minkšto šieno toliau vežime; miestelyje ar bažnytkaimy kaimynų ir draugų susitikimai šventiškai pasidabinus, rimti pokalbiai vyrų būrelyje, šnibždėjimaisi tarp moterų; užkandžiai pievose ant patiestų „dekių“, ištuštinti gėrimų buteliai pašonėje; pamaldos bažnyčiose ir šventoriuose, procesijos; baltais drabužiais apsitaisiusios mergaitės, baltom pirštinėm pasipuošę kryžių, vėliavų ir baldakimų nešėjai; maldininkų minios – vieni stati, kiti kniūbsti ant kelių, treti iškėlę rankas į dangų ar sugulę kryžiumi ant žemės prieš Kryžiaus Kelių stacijas. Ši Lietuvos atlaidų panorama Požerskio pradėta fotografuoti prieš gerą dešimtmetį, kai dar nebuvo įsibrovusi į juos modernizacija – automobiliai. Žmonėms pradėjus į atlaidus važinėti automobiliais, jau nebėra, anot Požerskio, kas buvo. Užfiksuota tik autentiškoji atlaidų gadynė. 
Algimantas Kezys


Info-:

 
Kiti leidiniai