Atgal
Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien 2016 (1)

Vilnius, 2016
Leid?jas Vš? Lietuvos fotomeninink? s?jungos fotografijos fondas, Lietuvos fotomeninink? s?junga
Sudarytojas Virginijus Kin?inaitis
Kalbos redaktor? Loreta Rogien?
Vert?jai Jurij Dobriakov, Tomas ?iu?elis
Dailininkas Gytis Skudžinskas
Spausdino UAB Petro Ofsetas

Tekst? autoriai
Virginijus Kin?inaitis, Geist? Marija Kin?inaityt?, Jurij Dobriakov, Tomas ?iu?elis

Fotografij? autoriai
Juozas Budraitis, Ri?ardas Dailid?, Aleksandras Ostašenkovas, Stasys Povilaitis, Algis Griškevi?ius, Vilija Visockien?, Indr? Šerpytyt?, Greta Grendait?, Milda Kiaušait?, Virgilijus Šonta, Andrius Repšys, Kristina In?i?rait?, Valentinas Pe?ininas, Šar?nas Bartas, Ar?nas Kulikauskas, Arturas Valiauga, Sigitas Baltramaitis, Ulijona Odišarija, Kotryna ?la Kiliulyt?, Justinas Vilutis, Geist? Marija Kin?inaityt?


Virginijus Kin?inaitis

Pas?mon?s fotogenija

Nuo pat savo atsiradimo pradžios fotografija ir kinas yra nesibaigian?iame tarpusavio santyki? aiškinimosi kelyje. Pavojingai nutoldamos viena nuo kitos ir v?l aistringai suart?damos šios meno r?šys sukuria ne?tik?tinus laiko patyrimus ir atveria naujas pas?mon?s teritorijas.

Kulminacin?se scenose fotografiškai susting? Ingmaro Bergmano film? personaž? veidai jau nebegali vaidinti, jie ži?ri ? savo pa?i? tuštum?, jie niekio akivaizdoje. Tod?l jie gr?žta ? pradin? beprotyb?s stingul?, ? fotografišk? Med?zos žvilgsnio aukos b?t?, kurioje aktyv? veiksm? kei?ia mirtinos melancholijos statika. Žinoma, vien tam, kad jau kitame, Michelangelo Antonionio, filme fotografinis kadras palaipsniui išsiskleist? paslaptinga istorija, persipint? su aistromis ir gyvenimu.

Svarbiausia yra tai, kad tiek kinas, tiek fotografija savo kulminacin? pasakojimo ?taig? pasiekia pas?mon?s lygmenyje, kuomet judantis ar statiškas vaizdas išsiduoda kaip m?s? pa?i? troškim? projekcijos, o ne tikrov?s atspindys. Tod?l kinematografiškai ryšk?s kino ar fotografijos vaizdai yra ne pasaulio, o Sigmundo Freudo interes? zonoje. Kin? ir fotografij? vienija bendras vizualin?s kult?ros kontekstas, kolektyviniai ir asmeniniai archetipai. Apie tai rašo šio leidinio autoriai, apie tai mums kalba leidinyje publikuojamos fotografijos. Vienos labiau, kitos mažiau persi?musios kinematografine estetika, ta?iau ?d?miau ? jas paži?r?j? galime pamatyti, kaip giliai šios meno r?šys yra viena nuo kitos priklausomos.

Aš savo ruožtu priminsiu vien? istorij?, kurioje kinas ir fotografija yra lygiaver?iai avangardinio jud?jimo dalyviai ir naujos pas?monin?s optikos k?r?jai. 1921 metais iš Niujorko ? Paryži? gr?ž?s Manas Ray‘us intensyviai ieškojo galimyb?s savo optinius fotografinius atradimus išbandyti kino technikoje. Ta?iau tai nebuvo noras tapti kinematografininku: „aš visiškai nenor?jau tapti profesionalu, ta?iau mano smalsumas sukildavo vien nuo minties, kad galiu savo fotografini? ieškojim? rezultatams suteikti jud?jim?“, – prisipaž?sta Manas Ray‘us ir taip pat, kaip ir Marcelis Duchampas, demonstruoja visišk? abejingum? „tikrajam“ kino pasauliui.

Studijoje eksperimentuodamas su kamera, filmuodamas visiškai tarpusavyje nesusijusius daiktus, šviesotamsos žaism?, pavirši? fakt?ras, negatyv?, dvigub? eksponavim?, judan?ius daiktus ir j? šeš?lius (vadinamuosius mobiles) Manas Ray‘us palaipsniui subrandino vien? ryškiausi? kino istorijoje avangardini? film? „Sugr?žimas ? prot?“.

Kaip fotografuodamas savo tapyb? Manas Ray‘us tapo fotografijos novatoriumi, taip kino technika išjudindamas savo fotografijas jis taip pat tapo ir kino avangardistu. Juolab kad savo kolegos Tristano Tzaros ?trauktas ? vien? meninio vakar?lio program?, jis sukuria kin? be kameros: tiesiog tamsiame kambaryje kala kino juostas prie stalo, barsto ant j? vinutes, drusk?, pipirus, segtukus, po to kelias sekundes eksponuoja juostas baltoje šviesoje, v?liau ryškina. Taip sukuriamos unikalios kino reijogramos, kuriose gimsta tikrov?je neegzistuojantis unikalus šviesotamsos jud?jimas.

Štai kaip apib?dina savo eksperiment? rezultatus pats Manas Ray‘us: „vaizdas buvo panašus ? sniego audr?, balti didžiuliai segtukai kryžiavosi ir sukosi kaip šokantis epileptikas, jie beviltiškai steng?si ištr?kti iš ekrano“. Šiame apib?dinime matome autoriaus pastang? kurti unikal?, nepakartojam? kin?, tai radikalus kino avangardas. Jo niekas nesieja su tradiciškai suvokiamu kino režisieri? kuriamu kino avangardu, ta?iau niekas nesieja ir su tradiciškai suvokiama fotografija. Grei?iau tai atskira vizualaus meno r?šis, b?tent tod?l ji dažniausiai rodoma ne kino teatruose, bet šiuolaikinio meno centruose. Kas joje svarbiausia? XX a. pradžios kino teoretikas Jeanas Epsteinas išskiria fotogenijos s?vok?. Fotogenija šiam autoriui reiškia kinematografo atrast? nauj? daikt? išraiškingumo potencial?. Kaip vaizdžiai rašo pats Jeanas Epsteinas, „stambus revolverio planas – tai jau nebe revolveris, tai revolveris-personažas, tiksliau, trauka nusikalsti, arba atgaila, nuosm?kis, savižudyb?. Jis tamsus kaip nakties pagundos, spindintis kaip geidžiamo aukso paviršius, ni?rus kaip aistra, grubus, žemiškas, sunkus, šaltas, nepatiklus, pavojingas. Jis turi charakter?, moral?, prisiminimus, vali? ir siel?“. Tik kino aparato ir fotokameros objektyvas paj?gus atskleisti toki? daikt? fotogenij?, tiksliau, vidin?, pas?monin? daikt? pasaul?. Tai juos ir vienija.
 
Kiti leidiniai