Atgal
ROMUALDAS POŽERSKIS. Fotografijų knyga „Paskutinieji namai“

112 puslapiai, 87 juodai baltos fotografijos.
Leidėjas: Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, 2015.
Dailininkas: Arvydas Poška. Tekstų autoriai: Donaldas Kajokas ir Tomas Pabedinskas.
ISBN 978-609-8099-14-0




   Ir štai pačiame kelio gale, kurį vieni pasieksime pasiramsčiuodami lazdele, kiti – ramentais, treti – sėdėdami neįgaliųjų vežimėlyje, o vienas kitas – vis dar savo kojomis, bet būtinai po vieną, ne būriais, – taigi tame galų galiausiame gale visi trumpam stabtelsim, užsimerksim ir vaikiškai sukuždėsim:
   - Ei, ten, anapus sienos, sakykit, ar sunku ją pereiti?
   Ir ką išgirsime? Veikiausiai paprastą, nė neketinantį gudragalviauti padrąsinimą:
   - Nesibaiminkit, visiems pavyko ir jums pavyks...
Donaldas Kajokas


Menininką su vyresniaisiais kolegomis siejo ne tik bendros kūrybinės tendencijos, bet taip pat tiesioginis bendravimas ir humanistinis požiūris į žmogų bei gyvenimą. Humanistinis santykis su žmogumi akivaizdus ir Požerskio fotografijų serijoje „Paskutinieji namai“. Ją autorius kūrė nuo 1983 iki 1990 metų Nemenčinėje, Laugaliuose ir Macikuose, kur išraiškingai ir emociškai įprasmino daugiaplanius gyvenimo senelių namuose vaizdus. Požerskio darbuose žmogaus išgyvenimų paletė išsilieja be galo plačiai, nors buvo fotografuojama ribotoje fizinėje ir socialinėje erdvėje. Linksmybės, draugystė, liūdesys, vienatvė ar tiesiog tylus susitaikymas su likimu – viskas telpa šioje fotografijų serijoje, o kartais ir viename kadre. Talpus fotografijų emocingumas padeda senelių veiduose atpažinti ir patirtį, ir naivumą, kurie skatina juos džiaugtis gyvenimu neatsižvelgiant į išorines aplinkybes. Todėl nenuostabu, kad ir visa serija, ir atskiri jos darbai – tai apibendrintos žmogaus egzistencijos metaforos, nuo seno pamėgtos tiek Vakarų, tiek ir Lietuvos humanistinės fotografijos meistrų.


   Dėmesys gyvenimui, kuris didžiajai visuomenės daliai dažnai lieka nematomas, išskiria Požerskį iš kitų Lietuvos humanistinės fotografijos atstovų, kurių darbų paprastai neriboja konkrečiai visuomenės grupei skirtos temos. Fotografas nevengia išryškinti įprasto gyvenimo ar „normalios“ visuomenės paribiuose atsidūrusių bendruomenių ar atskirų žmonių būties kitoniškumo ir tik tuomet joje ieško žmogiškų vertybių. Taip gimsta ir „Paskutiniųjų namų“ konfliktas bei drama – socialinė padėtis ir jų pačių kūnai seneliams nebeleidžia gyventi įprato gyvenimo, tačiau jie neatsisako kasdienių džiaugsmų ir išsaugo žmogiškąjį orumą. Šios serijos fotografijos tarsi atveria pačią žmogaus egzistencijos esmę. Fotografuojant tokiomis aplinkybėmis, išryškėja ir paties Požerskio pasaulėžiūros, o kartu ir jo fotografijos humanizmas. Žvelgiant į autoriaus darbus, atrodo, kad etinius ir moralinius barjerus fotografas peržengė vedinas idealistinio tikėjimo žmogiškumu ir pačia kūryba, o atsidūręs šiapus paskutiniųjų namų sienų įamžino jų gyventojus, nušviestus tos pačios gyvenimo šviesos, kuria jie džiaugėsi Požerskio fotografuojami kaimo atlaiduose.
Tomas Pabedinskas

 
Kiti leidiniai