Atgal
ROMUALDAS POŽERSKIS Fotografijų albumas „Lietuva 1988–1993“

288 puslapiai, 313 juodai baltų fotografijų.
Leidėjas: Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, 2014
Dailininkas: Arvydas Poška
ISBN 978-609-8099-11-9


Pratarmė: Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė

Tekstų autoriai: Valdas Adamkus, Vytautas Lansbergis, Algirdas Kaušpėdas, Algirdas Patackas, Veronika Povilionienė, Arūnas Andriuškevičius, Antanas Terleckas, Rimantas Dichavičius, Grytė Liandzbergienė, Robertas Grigas ir Romualdas Požerskis.

Iš 1988–1993 metais užfiksuotų 18 tūkstančių archyvinių kadrų, atrinkta ir nuskenuota 1 600 fotografijų. Albume atspausdinta 313 fotografijų.

R. Pžerskis. Mitingas Kaune 1988 08 02


VDU Menų fakulteto profesoriaus, fotomenininko Romualdo Požerskio naujas fotoalbumas „Lietuva 1988–1993“ skirtas istoriniams įvykiams, vedusiems į mūsų šalies nepriklausomybės atgavimą. Iš aštuoniolikos tūkstančių kadrų, įamžintų nuo 1988 m. iki 1993 m. albume publikuojama 313 fotografijų. Jas papildo žymių asmenybių prisiminimai apie lemtingus Lietuvai įvykius ir tų įvykių vertinimai iš šiandienos perspektyvos.
Naujajame albume pateikiamos fotografijos ir tekstai kartu kuria autentišką pasakojimą apie Lietuvos kelią į laisvę. Vaizdai, užfiksavę dramatiškus istorinius įvykius – nuo pirmųjų Sąjūdžio mitingų iki Sovietinės kariuomenės pasitraukimo iš Lietuvos – turi neįkainojamą dokumentinę vertę. Tačiau tai – daugiau nei vien istorijos vaizdiniai dokumentai. Fotografijose įamžinti ne tik svarbūs įvykiai, bet ir jų dalyvių išgyvenimai, netiesiogiai perteiktos paties fotografo anuomet patirtos emocijos.


R. Požerskis. Trėmimo minėjimas Kaune 1989 06 14


Atkuriamojo Seimo pirmininkas, profesorius Vytautas Landsbergis teigia, kad „Romualdo Požerskio knyga Lietuva 1988–1993 siūlo skaityti reikšmingąjį naujausios Lietuvos istorijos puslapį, kuris vadinasi išsivadavimas“. Pasak profesoriaus, „neįtikėtiną istoriją, kaip nedidelė šalis ir tauta išsivadavo, nepraliejusi nė lašo prispaudėjų kraujo, nors Lietuvos kraujas buvo pralietas, įtikinamai pasakoja ten dalyvavusių žmonių veidai“. Kaip R. Požerskiui pavyko ir sukurti reikšmingus istorinius dokumentus, ir tuo pat metu juose ateičiai išsaugoti žmonių išgyvenimus, kurių neperteiks jokie istorijos vadovėliai ?
Atsakymas glūdi fotomenininko kūrybiniame metode ir braiže. Tose situacijose, kuriose daugelis spaudos fotografų pasitenkintų užfiksavę dokumentiniu požiūriu svarbiausias įvykio akimirkas, R. Požerskis dirbo neskubėdamas, atidžiai stebėdamas veiksmo visumą, jo „užkulisius“, nesivaikydamas vien „lemiamų akimirkų“. Šis kūrybinis metodas kartu su nuosekliu Lietuvos išsilaisvinimo įvykių fiksavimu leido fotomenininkui sukurti ciklą, kuris reprezentuoja ir kitiems geriausiems jo darbams būdingus bruožus – ilgalaikį įsigilinimą į plėtojamą temą, dėmesį žmogui, lietuvybės vertybių puoselėjimą. Visa tai būdinga ir humanistinei Lietuvos fotografijos mokyklai, kurios tradicijas R. Požerskis tęsia savo kūryboje.
Pasiryžimas įamžinti istorinius įvykius meniniu požiūriu vertingoje fotografijoje liudija aiškią autoriaus pilietinę poziciją, kuri išlieka aktuali ir šiandien. „Ši knyga – nebylusis, tačiau tiek daug pasakantis Lietuvos prisikėlimo metraštis. Joje įamžintos ašaros ir vilties kupinos akys, ryžtas ir susikibusios rankos tegul visada primins, kokie galime būti vieningi ir kiek daug galime pasiekti“, - albumo įvadiniame straipsnyje teigia Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Tomas Pabedinskas



R. Požerskis. Kultūros kongresas Vilniuje 1990 05


Lietuva – tūkstančių žmonių išsaugotas troškimas gyventi laisvai. Troškimas, stipresnis už Sibiro speigą, stribų išdavystę, politinius lagerius. Jį pavyko užfiksuoti ir albume „Lietuva 1988–1993“. Akimirka, kai paskutinis sovietų armijos tankas palieka Lietuvą, galutinai pabaigia okupacijos, prievartos, bukinimo ir melo etapą, kurį lietuvių tauta kentė pusę šimtmečio. Ilgus metus Lietuvos žemę slėgė brutali geležinė jėga. Pasitelkdama melą ir šantažą ji peržengė mūsų sienas penktajame dešimtmetyje ir ketino čia pasilikti amžinai. Lietuva atkakliai varė svetimą kariuomenę. Tai darė mūsų partizanai, disidentai, visa tauta, nepraradusi laisvės ir nepriklausomybės vilties.
Dalia Grybauskaitė,
Prezidentė


Šimtai tūkstančių ištremtų, išvežtų gyvuliniuose vagonuose iš jų gimtosios šalies į svetimą, okupuojančią šalį yra ypatingas XX šimtmečio karinis nusikaltimas. Tačiau tai tik Baudžiamasis kodeksas, teisinė kalba, nukreipta vertinti nusikaltėlius. Visai kita vertybė – tremtinio valia išlikti, grįžti ir net susigrąžinti mirusius artimuosius, kad nors jų kaulai ilsėtųsi Tėvynės žemėje. Tokia valia įrašyta asmenybių veiduose, kaip ir tų dešimčių ir šimtų tūkstančių masiniuose Sąjūdžio mitinguose, kuriuos įkvėpė ir nušvietė Laisvės dvelksmas. Bet jokia nuotrauka negali apimti milijono žmonių, išėjusių į Baltijos kelią. Nuotraukos pakviečia atstovus, ir jų veidai kalba už visus.
Grįžta Tėvynės garbė, ji vėl bus nepriklausoma valstybė!
Vytautas Landsbergis,
Atkuriamojo Seimo pirmininkas


R. Požerkis. Tremtinių palaikų pargabenimas. Kėdainiai 1989 07 28


1988 metais Rusija išgyveno didelę suirutę, pati rusų tauta, vyriausybė ir komunistų partija nežinojo, kuo viskas baigsis. Tai skatino mūsų pasitikėjimą savo jėgomis ir drąsino pasisakyti už mums svarbias vertybes. Sausio 13-osios ir kitas tų dienų fotografijas vertinčiau kaip aiškų įrodymą, kad tikro pavojaus, agresijos ir grėsmės gyvybei akivaizdoje žmonės rodė stebėtiną drąsą ir apsisprendimą gyventi laisvėje. Šiandieną kelia rūpestį nestabili padėtis Europoje ir kituose pasaulio kraštuose, ypač mūsų kaimynai Rytuose. Kyla klausimas, ar galime būti paveikti šios situacijos, tikėtinos agresijos, ar mūsų dalyvavimas tarptautinėse organizacijose užtikrina saugumą, ar bus laikomasi įsipareigojimų ginti tų organizacijų nares. Tačiau aš tikiu, kad nebūsime vėl palikti vienui vieni.
Valdas Adamkus,
Prezidentas

Tūkstančių veiduose – begalinis Laisvės ilgesys. Koks taurus ir tikras jausmas! Kiek sakralios pagarbos Laisvei! Kiek vilties ir lūkesčių lietuvių veiduose! Žmonės laukia Laisvės kaip duonos, kaip paties svarbiausio savo troškimų išsipildymo. Laisvės, Laisvės, Laisvės! Kur slypi Laisvės paslaptis? Kodėl ji atrodo tokia vertinga, kai jos stokojame? Ir kartu nieko nereiškianti, tiesiog nepastebima, kai jos turime į valias? Gal todėl, kad Laisvė yra natūrali žmogaus būtis – kaip oras, deguonis, kuriuo kvėpuojame.
Algirdas Kaušpėdas, 
architektas


R. Požerskis. Aukščiausios Tarybos gynėjas 1991 01 13



Lietuva dar tebesivadino LTSR, kai Kaune, ant Karo muziejaus bokšto, beveik po penkiasdešimties metų pertraukos vėl suplevėsavo trispalvė. Spalio 9 dieną, džiūgaujant daugiatūkstantinei miniai, trispalvės gaivios spalvos vėl suplazdėjo virš istorinio bokšto. Prieš tai vėliava buvo atnešta į Kauno arkikatedrą baziliką ir pašventinta, aukotos iškilmingos Šv. Mišios. Kauno Sąjūdis ryžosi iškelti trispalvę Kaune, neprašydami niekieno leidimo, ir atlikti šį istorinį ceremonialą pagal visas pagarbos valstybės simboliui taisykles. Dėl visa ko, norėdami užkirsti kelią valdžios užmačioms, jei ši sumanytų trukdyti patriotinei akcijai, Sąjūdžio tvarkdariai žaliaraiščiai užėmė Karo muziejaus bokštą, jame užsibarikadavo ir porą naktų saugojo.
Algirdas Patackas,
Kovo 11-osios Akto signataras

Mano šeimai Sąjūdis buvo nuo gimimo. Nei tėvai, nei seneliai nepamiršo laisvės  ir vienaip ar kitaip ji buvo gyva kiekvieną dieną. Kai jau pati turėjau šeimą, namuose ir vaikai, ir aš šventai tikėjome vyro žodžiais, kad Lietuva kada nors bus laisva. Atsimenu, Vilniuje po kažkokio renginio važiavome namo į Viršuliškes taksi – aš ir mūsų trys vaikai. Tautvilui buvo gal kokie septyneri metai, ir tas labai reikšmingai taksistui aiškino, kaip jo tėtis už laisvę sėdėjo kalėjime ir kad tikrai Lietuva bus laisva.
Veronika Povilionienė,
dainininkė


R. Požerskis. Prie TV bokšto 1991 sausis


1989 metų balandžio 23-ioji. Tuomet man dar nebuvo nė keturiolikos. Su būriu bendraamžių, nepaisydami darganoto ir šalto oro, nuo Kauno pėsčiomis atpėdinome iki Pyplių piliakalnio už miesto. Sušalę, bet patenkinti savimi, davėme skautų įžadus: Dievui, tėvynei ir artimui. Ši diena pasirinkta ne atsitiktinai: balandžio 23-ioji – Šv. Jurgio, skautų globėjo diena. Tai buvo pirmieji skautų įžadai atgimstančioje Lietuvoje. Iki valstybės atkūrimo dar buvo likę beveik metai.
Arūnas Andriuškevičius,
žurnalistas

Mano pirmasis areštas 1945 m. truko tik du mėnesius, bet per šį laiką gavau daug gerų pamokų. Leitenantai Mikolaičikas ir Pavlovas, seržantas Kiseliovas lavinosi mušdami mane ir mano draugus ginklų buožėmis, šautuvų valytuvais ir kitais įnagiais. Net inscenizavo mūsų sušaudymą ir liepė kasti duobę. Iš viso esu iškalėjęs 11 metų, bet iš kalėjimo neišsinešiau neapykantos savo budeliams.
Antanas Terleckas,
pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis

Baltijos kelias buvo įtrauktas į Gineso pasaulio rekordų knygą kaip ilgiausia žmonių grandinė, tad organizatorių tikslas pranešti žinią pasauliui buvo įvykdytas su kaupu. Išmokti gyventi nepriklausomoje valstybėje, atstatyti suniokotą tautiškumą ir sąmoningumą, atsikratyti svetimos tautos primestų savybių ir įpročių pasirodė nė kiek ne lengviau, negu iškovoti pačią laisvę. Tačiau Baltijos kelio organizatoriai neabejoja: ir šiandien, jei tik prireiktų, jei tik iškiltų bendras tikslas, mes vėl stotume į kelią. 
Grytė Liandzbergienė,
žurnalistė

Dabar  žodis tremtis skamba taip kasdieniškai, tarsi kalbėtume apie pernykštį sniegą. Tikrąją prasmę įžvelgia gal tik ją išgyvenusieji ir skaudžius praradimus patyrusieji. Bet praradome mes visi – mūsų Kraštas, mūsų Laikas, mūsų Tauta, mūsų Kultūra. Badu ir nepakeliamomis darbo sąlygomis numarinti tūkstančiai sveikų, gražių, darbščių, talentingų žmonių – tai nepastatyti miestai, nesuarti laukai, neparašytos knygos, nepadaryti išradimai ir atradimai. Mūsų tauta savo aukas skaičiuoja tūkstančiais. Buvusi Sovietų Sąjunga ir jos satelitai, „šviesiųjų“ idėjų skleidėjai, paaukojo ant absurdo giljotinos milijonus savo artimųjų.
Rimantas Dichavičius,
fotomenininkas

„...Su auštančiu rytu atsiųsk mums pagalbą...“ Šis Šv. Rašto psalmės maldavimas tarsi ataidi iš 1991-ųjų sausio apgulos naktų, skirtų ne miegui, o maldai ir laukimui. Kai už seno keliaaukščio namo priešais Parlamento rūmus imdavo šviesėti, turbūt daugelis krūtinių už barikadų, už trapių rusvų langų ir neaprėpiamoje gyvoje žmonių barikadoje aplinkui su palengvėjimu atsidusdavo: štai dar viena para laimėta Lietuvai, štai dar matome Trispalvę virš rūmų, matome vieni kitus, sulydytus į monolitą ryžto – apginti laisvę čia arba nusinešti į Amžinybę.
Robertas Grigas,
kunigas


R. Požerskis. Rusijos kariuomenės išvedimas 1993 08 31


 
Kiti leidiniai