Atgal
Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien '05

ISBN 1648-567X

Sudarytojai: Margarita Matulytė ir Skirmantas Valiulis
Dailininkė: Rima Kiubaraitė-Sutkienė
© Lietuvos fotomenininkų sąjunga
Leidinį remia:
Lietuvos spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
LR kultūros ministerija
LR kultūros ir sporto rėmimo fondas


Antanas Sutkus
Požiūris (neformalus)

Gerai Jonas Mekas savo "Laiškuose iš niekur" parašė apie "suamerikonėjusius" lietuvius, esą jie lietuviškai kalba išglebusiom lūpom - lep lep lep, ir kad jų sielos jau yra irgi tik lep lep lep. Dažno jaunojo fotografo darbas yra su "prancūzišku", "vokišku" ar dar kokiu nors šiandienos tendencijų atpūstu akcentu. Ne vienas senas kolega, žiūrėk, irgi "švepluoja", lauždamas madingesnį (koks bukas žodis) kadrą.

Esmė, žinoma, ne tautinio identiteto įtvirtinimas ar priklausomybės kam nors, kad ir Lietuvai, deklaravimas. Esmė - nepriklausymas, nesekimas, nepataikavimas. Gerbiu Rimaldą Vikšraitį. Tikrai ne dėl to, kad turiu silpnybę (nuspėju pašaipą) socialinei fotografijai. Patinka suvalkiečio drąsa būti savimi, gal tiksliau - jo nesugebėjimas suvokti, kokia "turėtų būti" ta jo fotografija. Todėl ji tikra. Kaip tikras ir žmogus jo kadre. Kaip tikri jausmai, kuriuos tas kadras pažadina - nuo ciniškos paniekos iki pagaugais nuėjusios odos. Geras kūrinys provokuoja. Tačiau tam nebūtina ieškoti grasiškos pūvančios arklio galvos su į ją įsisiurbusiais unguriais. Niveliuojančios medžiagiškumą Gintauto Trimako erdvės, persmelkusios fiziologinį sluoksnį, pasiekia materializavimui nepasiduodančią sritį. Jo estetika yra ne dėl estetikos.

Pastebėsit, kad keičiam metraštį. Nedėstysiu motyvacijos, tik patikėkit, ji nebūtų tokia elementari pagal principą "gerinam ir tobulinam". Tiesiog viskas neišvengiamai keičiasi. Todėl šių metų leidinys ir atspindi kintamą santykį su kūryba bei jos sklaida. Toks jis šiandien, nežinau, koks bus rytoj. Nežinojimas ir yra vienintelis garantas, kad metraštis nebus sumeluotas, konjunktūrinis. Greta naujausių publikuojamų darbų, kurių kūrybinė terpė yra tarp ieškojimo ir tradicijos, skelbiama retrospektyva, kuri nebuvo laiku aktualizuota dėl ideologijos, fotografijos meno sampratos, nepalankiai susiklosčiusio autoriaus arba jo archyvo likimo. Traukiam iš stalčių Povilo Karpavičiaus, Michailo Rebio, Iljos Fišerio negatyvus, kuriais jie savo laiku nedrįso pasigirti. Dėkui jų artimiesiems, kurie ne tik išsaugojo, bet ir nekeldami sąlygų leido atsirinkti bei publikuoti.

Deja, negalim pristatyti Kazio Lauciaus, kurio 100-ąsias gimimo metines minėsim ateinančiais metais, kūrybos. Talentingas ir intelektualus tarpukario fotografas, vienas pirmosios fotomenininkų kūrybinės organizacijos steigėjų, lietuviškos modernios fotografijos strategas yra ne pamirštas, o visiškai nežinomas. 1942 m. Laucius buvo sušaudytas, o jo palikimas išnyko. Nė vienos fotografijos. Ir kiekvieną iš mūsų gali ištikti toks likimas (tiesa, sportininkams tai negresia). Tačiau žinau vieną būdą, kaip valstybiškai apginti fotografijos paveldą - įsteigti Nacionalinį fotografijos centrą, kuris ne tik rūpintųsi išsaugojimu, bet ir vykdytų kvalifikuotus tyrinėjimus bei kompleksinę integracinę sklaidą.

Reaguojant į metų įvykius, skelbiami ir aptariami ypač pasireiškusio autoriaus darbai arba išskirtinis projektas, tad šiemet (pirmą kartą) metraštyje - 51 Venecijos bienalėje Lietuvai atstovavusio Jono Meko fotografiški "stop kadrai". Išskirti jaunieji fotografai, nes - pasakysiu senamadiškai - rūpi mūsų fotografijos ateitis. Tad nauja leidinio koncepcija, kurią apibrėžia taiklūs skyrių pavadinimai, nurodo prioritetus - sekti ir pastebėti šiandienos reiškinius, inicijuoti kūrybinį aktyvumą bei rūpintis paveldo išlikimu. Bent mane menotyrininkai, istorikai ir filosofai savo tekstais metraštyje įtikino, kad fotografija yra rimtas reikalas.

 
Kiti leidiniai