Atgal
Algirdas Tarvydas. Lietuviško kino veidai

Albumo sudarytojas Algirdas Tarvydas
Fotografijų autorius Algirdas Tarvydas
Tekstų autoriai Algirdas Tarvydas ir Naglis Kardelis


VEIDAI, PRABILĘ VAIZDO KALBA:
LIETUVIŠKO KINO ISTORIJA MENINĖS FOTOGRAFIJOS AKIMIS

Šioje solidžioje, skoningai parengtoje knygoje, kurią Jūs, mielas Skaitytojau, laikote rankose, lietuviško kino istorija pasakojama labai savitai ir autentiškai: iškilus, mūsų kultūrai itin daug nusipelnęs dokumentinio kino kūrėjas ir fotomenininkas Algirdas Tarvydas, lietuviško kino raidą ir užkulisius stebėjęs ilgus dešimtmečius – beveik nuo pat Lietuvos kino studijos įkūrimo, pateikia autorinę, subjektyviais atspalviais ir asmeniškais
įspūdžiais nuspalvintą, o kartu pakankamai objektyvią bei reprezentatyvią lietuviško kino istorijos versiją. Naratyvinio ir konceptualaus vieningumo šiam leidiniui suteikia tai, kad mūsų šalies kino istorija pasakojama iš esmės kaip Lietuvos kino studijos istorija, daugiausia dėmesio kreipiant į joje dirbusių kino kūrėjų asmenybes, atsispindinčias meninėse fotografijose įamžintuose kūrėjų veiduose. Pats šios knygos pavadinimas – „Lietuviško kino veidai“ – yra iškalbingas dviem atžvilgiais: Algirdas Tarvydas,
knygos puslapiuose tarsi galerijoje eksponuodamas lietuviško kino kūrėjų portretus, kitaip tariant, portretuose išryškėjančius kino menininkų veidus, kartu atskleidžia ir paties lietuviško kino, kaip sudėtingo ir daugiabriaunio kultūros fenomeno, daugialypumą, skirtingus jo „veidus“, savitais bei netikėtais kampais pasirodančius įvairių kino menininkų kūryboje.

Pasakoti lietuviško kino istoriją ir tapyti kino kūrėjų veidus galima tiek žodžiais, tiek vaizdais. Nors bet kurio dalyko istoriją mes dažniausiai įsivaizduojame kaip papasakotą žodžiais, kaip tam tikrą tekstą, autentiška žodžio „istorija“ reikšme, kurią nurodo graikiška jo etimologija, istorija yra netarpiškas liudijimas, kai asmens veidą ar įvykio „veidą“-vaizdą mėgina perteikti tas, kuris jį išvydo pats, tiesiogiai atsigręžęs į jį savuoju veidu, o ne išgirdo iš kito ar perskaitė iš knygų. Kadangi vaizdas atvaizduojamą ir paliudijamą dalyką perteikia tikroviškiau nei tekstas, istorija, pasakojama vaizdais, o ne tekstu, visada yra autentiškesnė ir objektyvesnė, nepaisant kiekvienam žvilgsniui, kiekvienam vaizdo išvydimui būdingo subjektyvumo bei selektyvaus perspektyviškumo. Taigi toli gražu nėra atsitiktinis sutapimas tai, kad lietuviški žodžiai „veidas“, „vaizdas“, „išvydo“ yra tos pačios indoeuropietiškos šaknies, kaip ir tarptautiniais tapę graikiški žodžiai „istorija“, reiškianti autentišką išvydusiojo liudijimą, ir „idėja“, įvardijanti tam tikrą proto žvilgsniu išvystamą abstraktų dalyką.

Ši Algirdo Tarvydo knyga – tai lietuviško kino istorija, papasakota autentiškais vaizdais, įamžinusiais tiek konkrečių kino kūrėjų veidus, tiek viso lietuviško kino, kaip sudėtingo daugiabriaunio fenomeno, „veidus“, kitaip tariant, šio kultūros reiškinio briaunas, kampus bei rakursus. Tai lietuviško kino istorija, parašyta ne žodžiais, ne bendromis mokslingomis frazėmis, o gebančia be tarpininkų liudyti meninės fotografijos kalba, kuri, pati būdama vaizdo kalba, visada yra arčiau kino stichijos nei bet koks įprastas tekstas. Šioje knygoje atsispindintį liudijimo autentiškumą lemia ne tik vaizdinis lietuviško kino istorijos pasakojimo būdas, bet ir ta labai svarbi aplinkybė, kad knygos autorius pats stovėjo prie Lietuvos kino studijos ištakų: visą laiką ištikimai budėjęs prie pat savojo liudijimo šaltinio, Algirdas Tarvydas stovi unikalioje kino istoriko, kaip netarpiško kino raidos liudytojo, pozicijoje, kurios jam galėtų pavydėti – ir ateityje tikrai pavydės – bet kuris lietuviško kino istorikas, mėginantis atkurti šią istoriją iš antrinių šaltinių – tekstinių dokumentų, pokalbių ar nuogirdų. Netgi patys lietuviški filmai, kuriuos peržiūri kino istorikas, bandantis
rašyti kino istoriją, nors ir vainikuodami visas menininko pastangas, vis dėlto pateikia tik galutinį kūrybos rezultatą, bet neįstengia atspindėti itin subtilių bei asmeniškų paties kūrybos proceso (filmo idėjos brandinimo, filmavimo, tinkamų kadrų ieškojimo bei montavimo, sumontuotų kadrų peržiūros ir t. t.) aplinkybių, kurios akylai ir jautriai užfiksuotos meninėse Algirdo Tarvydo fotografijose.

Ypač įtaigios tos fotografijos, kuriose kino kūrėjai nufotografuoti filmuojantys, tinkamo kadro laukimo būsenoje: meninį įspūdį sustiprina fotografijos stebėtojo įsivaizdavimas, kaip pats šio fotografinio kadro autorius, Algirdas Tarvydas, kantriai laukė tinkamo momento, kai galės nuspausti fotoaparato mygtuką ir užfiksuoti kino menininką, savo ruožtu laukiantį tinkamo momento ir tinkamo kadro... Ši „dvigubo išlaukimo“, „dvigubos kadro medžioklės“ situacija, tiesiogiai ir netiesiogiai atsispindinti publikuojamose fotografijose, dar labiau sustiprina sustabdytuose fotografiniuose vaizduose nesuvokiamu būdu įšaldytos
laiko tėkmės pojūtį.

Mano įsitikinimu, knyga „Lietuviško kino veidai“ ne tik dar geriau atskleidžia Algirdo Tarvydo, kaip fotomenininko, talentą bei esmingai papildo anksčiau skelbtas jo meninių fotografijų serijas, bet ir gali būti vertinama kaip labai svarus bei pasirinkta netradicine prieiga unikaliai novatoriškas indėlis į lietuviško kino istoriją.

Naglis Kardelis
Vilnius, 2013-ųjų Žolinės

 
Kiti leidiniai