Atgal
Žurnalas "Fotografija"


Redaktorė ir sudarytoja Agnė Narušytė
Kalbos redaktorė Vilma Kščenavičienė
Dailininkas Gytis Skudžinskas

LEIDĖJAS 
Lietuvos fotomenininkų sąjunga
Gedimino pr. 43, LT-01109 Vilnius, Lietuva
Tel. / faks. +370 5 261 1665
El. paštas lietuvosfotografija@gmail.com
www.photography.lt

SPAUSDINO 
„Balto print“
Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Tiražas 1600 egz. 


Turinys

Agnė Narušytė Įžanga

Tomas Ivanauskas Laimės paieškos

Karolis Sabeckis Triušiai rūbinėje, arba Neaiškūs žvilgsniai

Jurgita Kleizaitė Antropologinio tyrimo simptomai Aleksandro Ostašenkovo fotografijų knygoje „Mirties sodas“

Milda Kiaušaitė Fotografija kaip idėjos Davido Hume‘o filosofijoje analogija

Akvilė Anglickaitė Apie pasislinkimą

Darius Žiūra Apie autoportretą ir kita

Dalia Kavaliauskaitė SELF/PORTRAIT (one source)

Portfolio. Dalia Mikonytė. Žaidimas ženklais

Aurelija Maknytė Žaidimas ženklais ieškant žaidimo taisyklių

Portfolio. Marija Jociūtė. Įvykių horizontas

David Bernstein Begalinumas

Įžanga

Agnė Narušytė

Šiame „Fotografijos“ numeryje publikuojamus straipsnius sieja ne tema, bet laikas.– jų autoriai dabar pradėjo rašyti apie fotografiją. Tas „dabar“ – nebūtinai šie metai, tai gana neapibrėžtas tarpsnis, per kurį susikaupė pluoštelis įdomių tekstų. Dėstydama Vilniaus dailės akademijoje perskaitau daugybę studentų darbų, parašytų noriai arba ne, aistringai ar abejingai, įsigilinus arba atmestinai, kūrybingai ar šabloniškai. To srauto gana monotonišką tėkmę kartais sutrikdo savitos minties akmenys, priverčiantys ir mano vandenis gurgėti greičiau. Kai taip nutinka, vis pagalvoju, kaip būtu puiku su tais tekstais supažindinti daugiau skaitytojų. Štai ir pasitaikė proga.
Nors teksto pasirinkimą lėmė tam tikra jų kokybė – koks nors netikėtumas sakinių audinyje, neįprastas požiūrio kampas ar keista struktūra, jų autorių interesai kartais sutapo, susigrupuodami į bendras temas. Pirmoji – tai siekis apmąstyti gerai žinomus ir ne kartą jau interpretuotus Lietuvos fotografų kūrinius iš savosios kartos pozicijų. Atskira fotografija yra lyg archeologinis radinys, nuo kurio kruopščiai nuvalomos pasenusio suvokimo dulkės, netiesos apnašos, kad išryškėtų praėjusio laiko briaunos ir blizgesys. Šis kelias tris tyrinėtojus nuveda nenumatytomis kryptimis. Tomas Ivanauskas, ėmęsis analizuoti garsiąją Vytauto Balčyčio fotografiją su ryškiu užrašu „счастье“, atranda analogišką Algimanto Maldučio kadrą ir jo nulemtą „laimę“. Dažnai apie jaunimo fotografiją rašantis Karolis Sabeckis dainų šventės šurmulyje, kurį užfiksavo Antanas Sutkus, pastebi ne tik praėjusią epochą liudijančias detales, bet ir specifinę savo kaip žiūrovo būseną sovietiniame mieste. O štai Jurgita Kleizaitė, iš antropologinės perspektyvos pažvelgusi į Aleksandro Ostašenkovo „Mirties sodą“, atranda fotografą kaip bendrakeleivį paties sudėtingiausio perėjimo rituale. 
Antroji tema – tai paties fotografijos fenomeno apmąstymas, pasitelkiant naujas ir fotografijai netgi svetimas teorijas ar diskutuojant su senomis. Jau pirmame sakinyje kaunietė Milda Kiaušaitė nustebina skaitytoją, susiedama XVIII amžiuje gyvenusio škotų švietėjo Davido Hume‘o idėjos sampratą su fotografija, kuri tuo metu dar buvo tik neapčiuopiama svajonė. Nors tai – beprotiškas sumanymas, autorė kalba įtikinamai, kartu atlaisvindama senų įsitikinimų varžtus. Anksčiau juk viskas buvo aiškiau: fotografai fotografavo, o menotyrininkai ir žurnalistai rašė. Dabar viskas keičiasi – fotografai ir menininkai ima kurti tekstus. Tiesa, pastaruosius į svetimą sritį pastūmėja neseniai Lietuvoje įkurtos meno doktorantūros studijos. Bet menininkai netrunka atrasti verbalinę kalbą kaip dar vieną raiškos mediją. Jiems nerūpi transliuoti akademines žinias, ką dažnai daro menotyrininkai, jie reflektuoja kūrybines, asmenines ar dar kitokias neįvardijamos rūšies patirtis, kartais paversdami tikrovę ant šono. Todėl nereikia stebėtis, kad fotografė Akvilė Anglickaitė diskutuoja su svarbiausiais pasaulio fotografijos teoretikais ir marsiečiais, rodydama jiems kojų pirštų fotografiją, o menininkas Darius Žiūra – su savimi, ieškodamas savo tikrojo veido.
Tapatybės ir savojo aš reprezentacijos problema sieja ir dvi šiame numeryje pristatomas jaunas fotografes, dvi Dalias, VDA absolventes – tai trečioji šio numerio tema. Dalia Mikonytė, visada truputį šypsodamasi, tyrinėja, kaip tampama kūrėja, kas ją sudaro, kokias kliūtis jai tenka įveikti Lietuvoje, pervadindama bendrinį žmogų „žmoga“, klausinėdama savo bendrakeleives ir fotoaparatu tyrinėdama jų aplinką. Kita Dalia, Ispanijoje baigusi magistrantūros studijas Dalia Kavaliauskaitė, iš fotografijų kuria knygą-autoportretą, leisdama mums iš lėto stebėti, kaip erdvė perima kūną, o kūnasi– erdvę, susikurdamas aš žemėlapį, kuriame klaidžioja fotografai. Tik trečioji menininkė (taip pat VDA absolventė) Marija Jociūtė pakyla ne tik virš savojo aš, bet ir virš visų mūsų minios, nukreipdama žvilgsnį į horizontą – ji savo kūriniu kelia beribius klausimus: kur yra fotografijos ribos? kiek jai pasiekiama nežinomybė?
Ir štai, surinkusi mane suintrigavusius tekstus bei fotografijas į vieną žurnalo numerį, pastebėjau kai ką netikėto: kaip Jociūtės instaliacijos vaizdą pjaustančios linijos sujungia skirtingas minias į superminią, taip ir šie pradedančių rašytojų atlikti pjūviai sujungia skirtingų laikotarpių fotografijos sampratas į superfotografiją...

 
Kiti leidiniai