Atgal
J.Danauskas, R. Ozolin?ius. Miškan eini. To the forest

Miškininko prof. Remigijaus Ozolin?iaus atminimui.
Ex Arte / 2013 Vilnius

Sudar? J.Danauskas, D.Andziulis
Fotografas J.Danauskas
Tekst? autorius Prof. R.Ozolin?ius
Menininis redaktorius D. Andziulis 
Recenzentas Dr. B.Šablevi?ius
Dizaineriai-maketuotojai A.Kostrovas, B.Vilutien?
Kalbos redaktor? E.Lekavi?ien?
Vert?jas ? angl? kalb? A.Vogulis
A.Baranausko poemos vert?jas P.Tempest

IR VIS TEBEEINAME ? GIRI?...

      Kai po ilgesnio nebuvimo gr?žti ? Lietuv?, visada lauki akimirkos, kada l?ktuvas prapl?š debsis ir prieš akis  išsidrieks žalia krašto panorama. Nesvarbu, koks met? laikas beb?t?, akys ieško miško ir b?tinai suranda, o tada gali jautis sugr?ž?s ? namus.
     Lietuvos girios – m?s? gyvenimo dalis. Tiesa,  šiandien tariam?s nuo giri? nutol?, vis mažiau nuo j? priklausomi. Ta?iau iš tikro tema – miškas ir žmogus – Lietuvoje yra vis dar aktuali ir gyva. Klystume manydami, kad šis ryšys – tik ekonominis, nes iš tikro jis yra netgi mažiau svarbus, nei buvo prieš šimt? met?. Mums didžiosios giri? vert?s kitokios – ekologin?, rekreacin?, apsaugin?, pagaliau – sunkiai apibr?žiama, ta, kuri gl?di m?s? lietuviškoje prigimtyje,  kiekvienam be jokio pasiruošimo pasakanti dešimtis skirting? girios vard?. Reta tauta turi paveld?t? tok? lobyn?, gimus? ir išpuosel?t? bendraujant su giria.
    Giria – ne šiaip giria: ji yra tyrin?jim? ir nuolatinio d?mesio objektas. Juk turime Mišk? institut? ir gaus? pulk? miško mokslinink?, leidžiame m?nrašt? „M?s? girios“, ir, tarkim, net ne?sivaizduojame tokio žurnalo, kaip „M?s? ežerai“ ar „M?s? pelk?s“, neturime, nors – gal ir gal?tume tur?ti kit? ekosistemos komponent? (ir t? pa?i? ežer?, pelki?) tyrimo, steb?senos  institutus.
    Tokios ir panašios mintys kilo ne gr?žus iš girios, bet atvertus „dar šilt?“ knyg?, kurioje – visos Lietuvos girios. Taigi – rankose naujas, dar spaustuv?s dažais kvepiantis Jono Danausko ir Remigijaus Ozolin?iaus spalvotas, saky?iau – puošnus albumas „Miškan eini“. Dar prieš j? atversdamas neju?ia supranti: taigi be girios, be medži?  knygos taip pat neb?t?...
    Knygos autoriai – ypatingi, Lietuvos girioms, j? pažinimui, populiarinimui daug laiko ir j?g? skyr? žmon?s. Fotografas, menininkas Jonas Danauskas, kaip sako, jau seniai „neišeina iš girios“,  reik?t? pasistengti suskai?iuoti jo parengtas, išleistas, iliustruotas knygas, informacinius leidinius. Remigijus Ozolin?ius – habilituotas moksl? daktaras, profesorius, miškinink? ir ne tik j? visuomen?je  žinomas iškilus mokslininkas, puikiai valdantis plunksn? ir nesibodintis to daryti. Sumanymas parengti š? album? brendo ilgai, o kai jis buvo beveik baigtas, Remigijus paliko mus... Ten, amžinosiose giriose, jam tur?t? b?ti gera, nes gyvenimas buvo lydimas meil?s ir džiaugsmo, jis buvo išnaudotas iki paskutin?s akimirkos – protingai ir tikslingai. Ir dar – knygoje „prasiveržia“ tre?iasis autorius – m?s? klasikas, nepakartojamojo „Anykš?i? šilelio“ autorius Antanas Baranauskas. Jo poema atveria knygos skyrius – ne tik lietuvišku, originaliu poeto tarm?s žodžiu, bet ir išversta ? angl? kalb?. Juk knyg? ? rankas ims ir ži?r?s, skaitys visi..
       Taigi – rankose nauja knyga. Miškan eini... Tas ?jimas ? giri? yra ne šiaip sau, juk mes einame „pas giri?“, mes stengiam?s susilieti su ja. Ar giria m?s? laukia? Jei einame atvira širdimi, b?sime mielai pakviesti ir priimti.
       Knygoje giria mus sutinka visaip: ?ia kalbama apie jos grož?, apie skirtingus miškus ir j? ypatybes, apie mišk? funkcij? ir viet? m?s? gyvenime. Ta?iau kaip žod? berašyt? garbus mišk? mokslininkas, visada primena – mišk? mes gerbiame,  o medžius – labiausiai, miškas visada buvo ir liko m?s? dvasinio ir materialiojo gyvenimo dalis. 
      Kaip pratarm?je sako aplinkos ministras Valntinas Mazuronis – tariant „lietuvis ir giria“, sunku b?t? ?sivaizduoti tarp ši? dviej? žodži? kit? ženkl? ar jungtuk?. Sengir?je jau?iam?s kaip bažny?ioje, o nors vienas gyvenime miškasodis išlieka kaip nuostabiausias prisiminimas. 
      Ar paprasta papasakoti, parašyti apie Lietuvos miškus? Ko gero – to nesud?tum net ? vis? bibliotek?. Albume „Miškan eini“ – tai, kas yra gražiausia, prie ko taip ir norisi prisiglausti, k? norisi matyti. Gal tai fotografo meistriškas darbas, gal teksto autoriaus kerai. O gal – ir pats Baranauskas, jo palingavimai apie giri? gadyn?.
      Ypating? girios vaizd? knygoje kuria jos maket? sugalvoj?s ir ?prasmin?s dailininkas. ?ia dera viskas -  vaizdai, tekstai, fonai. Manau, kad š? album? reik?t? laikyti ir didele knygos dizainerio s?kme.
      Miela paimti ? rankas toki? knyg?, atversti. Gyvas miškas – prieš akis, gyvas, lengvai tariamas žodis, atsimuša giliai mintin. Šiandien gali manyti, kad daug kas gali rašyti, fotografuoti. Ta?iau papasakoti apie girias ir ? jas pakviesti duota ne kiekvienam. Autoriams tai pavyko, j? girioje šiandien švent?. 
      Jei dar nemat?te, nevart?te – paskub?kite. Knyga dar šilta, dar visai netoli nuo miško, nuo medži?. Ta?iau tikiu - jai lemtas  ilgas gyvenimas...

Selemonas Paltanavi?ius




 
Kiti leidiniai