Atgal
J.Danauskas, R. Ozolinčius. Miškan eini. To the forest

Miškininko prof. Remigijaus Ozolinčiaus atminimui.
Ex Arte / 2013 Vilnius

Sudarė J.Danauskas, D.Andziulis
Fotografas J.Danauskas
Tekstų autorius Prof. R.Ozolinčius
Menininis redaktorius D. Andziulis 
Recenzentas Dr. B.Šablevičius
Dizaineriai-maketuotojai A.Kostrovas, B.Vilutienė
Kalbos redaktorė E.Lekavičienė
Vertėjas į anglų kalbą A.Vogulis
A.Baranausko poemos vertėjas P.Tempest

IR VIS TEBEEINAME Į GIRIĄ...

      Kai po ilgesnio nebuvimo grįžti į Lietuvą, visada lauki akimirkos, kada lėktuvas praplėš debsis ir prieš akis  išsidrieks žalia krašto panorama. Nesvarbu, koks metų laikas bebūtų, akys ieško miško ir būtinai suranda, o tada gali jautis sugrįžęs į namus.
     Lietuvos girios – mūsų gyvenimo dalis. Tiesa,  šiandien tariamės nuo girių nutolę, vis mažiau nuo jų priklausomi. Tačiau iš tikro tema – miškas ir žmogus – Lietuvoje yra vis dar aktuali ir gyva. Klystume manydami, kad šis ryšys – tik ekonominis, nes iš tikro jis yra netgi mažiau svarbus, nei buvo prieš šimtą metų. Mums didžiosios girių vertės kitokios – ekologinė, rekreacinė, apsauginė, pagaliau – sunkiai apibrėžiama, ta, kuri glūdi mūsų lietuviškoje prigimtyje,  kiekvienam be jokio pasiruošimo pasakanti dešimtis skirtingų girios vardų. Reta tauta turi paveldėtą tokį lobyną, gimusį ir išpuoselėtą bendraujant su giria.
    Giria – ne šiaip giria: ji yra tyrinėjimų ir nuolatinio dėmesio objektas. Juk turime Miškų institutą ir gausų pulką miško mokslininkų, leidžiame mėnraštį „Mūsų girios“, ir, tarkim, net neįsivaizduojame tokio žurnalo, kaip „Mūsų ežerai“ ar „Mūsų pelkės“, neturime, nors – gal ir galėtume turėti kitų ekosistemos komponentų (ir tų pačių ežerų, pelkių) tyrimo, stebėsenos  institutus.
    Tokios ir panašios mintys kilo ne grįžus iš girios, bet atvertus „dar šiltą“ knygą, kurioje – visos Lietuvos girios. Taigi – rankose naujas, dar spaustuvės dažais kvepiantis Jono Danausko ir Remigijaus Ozolinčiaus spalvotas, sakyčiau – puošnus albumas „Miškan eini“. Dar prieš ją atversdamas nejučia supranti: taigi be girios, be medžių  knygos taip pat nebūtų...
    Knygos autoriai – ypatingi, Lietuvos girioms, jų pažinimui, populiarinimui daug laiko ir jėgų skyrę žmonės. Fotografas, menininkas Jonas Danauskas, kaip sako, jau seniai „neišeina iš girios“,  reikėtų pasistengti suskaičiuoti jo parengtas, išleistas, iliustruotas knygas, informacinius leidinius. Remigijus Ozolinčius – habilituotas mokslų daktaras, profesorius, miškininkų ir ne tik jų visuomenėje  žinomas iškilus mokslininkas, puikiai valdantis plunksną ir nesibodintis to daryti. Sumanymas parengti šį albumą brendo ilgai, o kai jis buvo beveik baigtas, Remigijus paliko mus... Ten, amžinosiose giriose, jam turėtų būti gera, nes gyvenimas buvo lydimas meilės ir džiaugsmo, jis buvo išnaudotas iki paskutinės akimirkos – protingai ir tikslingai. Ir dar – knygoje „prasiveržia“ trečiasis autorius – mūsų klasikas, nepakartojamojo „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas. Jo poema atveria knygos skyrius – ne tik lietuvišku, originaliu poeto tarmės žodžiu, bet ir išversta į anglų kalbą. Juk knygą į rankas ims ir žiūrės, skaitys visi..
       Taigi – rankose nauja knyga. Miškan eini... Tas ėjimas į girią yra ne šiaip sau, juk mes einame „pas girią“, mes stengiamės susilieti su ja. Ar giria mūsų laukia? Jei einame atvira širdimi, būsime mielai pakviesti ir priimti.
       Knygoje giria mus sutinka visaip: čia kalbama apie jos grožį, apie skirtingus miškus ir jų ypatybes, apie miškų funkciją ir vietą mūsų gyvenime. Tačiau kaip žodį berašytų garbus miškų mokslininkas, visada primena – mišką mes gerbiame,  o medžius – labiausiai, miškas visada buvo ir liko mūsų dvasinio ir materialiojo gyvenimo dalis. 
      Kaip pratarmėje sako aplinkos ministras Valntinas Mazuronis – tariant „lietuvis ir giria“, sunku būtų įsivaizduoti tarp šių dviejų žodžių kitą ženklą ar jungtuką. Sengirėje jaučiamės kaip bažnyčioje, o nors vienas gyvenime miškasodis išlieka kaip nuostabiausias prisiminimas. 
      Ar paprasta papasakoti, parašyti apie Lietuvos miškus? Ko gero – to nesudėtum net į visą biblioteką. Albume „Miškan eini“ – tai, kas yra gražiausia, prie ko taip ir norisi prisiglausti, ką norisi matyti. Gal tai fotografo meistriškas darbas, gal teksto autoriaus kerai. O gal – ir pats Baranauskas, jo palingavimai apie girių gadynę.
      Ypatingą girios vaizdą knygoje kuria jos maketą sugalvojęs ir įprasminęs dailininkas. Čia dera viskas -  vaizdai, tekstai, fonai. Manau, kad šį albumą reikėtų laikyti ir didele knygos dizainerio sėkme.
      Miela paimti į rankas tokią knygą, atversti. Gyvas miškas – prieš akis, gyvas, lengvai tariamas žodis, atsimuša giliai mintin. Šiandien gali manyti, kad daug kas gali rašyti, fotografuoti. Tačiau papasakoti apie girias ir į jas pakviesti duota ne kiekvienam. Autoriams tai pavyko, jų girioje šiandien šventė. 
      Jei dar nematėte, nevartėte – paskubėkite. Knyga dar šilta, dar visai netoli nuo miško, nuo medžių. Tačiau tikiu - jai lemtas  ilgas gyvenimas...

Selemonas Paltanavičius




 
Kiti leidiniai