Atgal
Vytautas Pletkus. Tiltai



Juk tiltai – tik ilgo kelio atkarpos. Įsibėgėję jie rėžiasi į horizontą, šešėliai susipina, mėgina suryti vienas kitą. Kai kurie ramiai nušliaužia, abejingai sumirksta ne šios realybės erdvėje ir pamažu praranda nuovoką. Numanomas krantas kruopščiai uždangstomas minkštom rūkų užuolaidom kartu su šiltos šviesos paslaptimi. Šiapus lieka mažutė nuojautos nuotrupa, energingai gundanti eiti. Tik aptirpusiais tiltų keliais beveik niekas nevaikšto, rankos nešildo metalinių turėklų, cemente nelieka jokių pėdų – baugi pati galimybė išeiti, nes – jokių garantijų grįžti. Nedaugelis išėjusiųjų, kurie grįžta – keisti, nesurinkę tvirtų, žemiškų pavidalų. Išbalinti ir nuraminti, lyg išretėjusiais kūnais. Vaiduokliški praeiviai objektyvo švariai nutrintame, išplautame pasaulyje be daiktų ir detalių. Nesvarumo būklė ir lengvas svaigulys nuo gryno, skimbčiojančio oro.

Tiltai, kol mes jais tolstame, lieka gyventi sau. Vieni ir drąsiai. Lyg jie ir būtų svarbiausi herojai. Vos spėji apie tai pagalvoti, vėl nejučiomis grįžti. Esi pasidalijusiame laike – išeini ir lieki tuo pat metu, tik skirtinguose laiko aukštuose. Stebi skaidrų, vandeningą fotolakštų paviršių, vandens plaunamus plotus, kurie tiksliai atitinka akies drėgnumą, ir žvilgsnis lengvai nuslysta. Tačiau tik kurį laiką. Kol tiltai mirko savo alter ego vandenyse, lyg ir susidvejinę, nestabilūs, tačiau sukūrę simetrišką, harmoningą naują pavidalą iš dviejų išsilenkusių arkų ar įtemptų, precizišku tikslumu viena nuo kitos nutolusių lygiagrečių.

Vėliau emociniai dažniai keičiasi, aštrėja erdvių kontrastai. Temsta, paviršiai gruoblėjasi, žvilgsnis vis labiau stringa, braižo akių obuolius. Į fotografijas susigeria spalvos ir garsai – gergždžiančių traukinių, cypiančių bėgių, šonais besitrinančių surūdijusių konteinerių, merdinčių kambarių, kurių sienos sutrūkinėjusios nuo konvulsiško kvėpavimo, dusinamos senų užuolaidų ir pelėsių. Lėtai įslenka sunkūs miestai, šiek tiek už jų plyksteli raudona šviesa – siaučiančių gaisrų nuojauta – ir gimsta nerimas. Naktinės, klydinėjančios namų stogų pakopos veda jo link, tačiau lipti nesinori. Raudona skelbia karo pavojų, todėl kartu ir sulaiko. Tik vėliau, pralaukę grėsmę, sulaikę kvėpavimą atsargiai tolstame fotografijomis rinkdami išmėtytus raudonus, kiek nemaloniai deginančius ženklus. Žiežirbas ir užkeikimus. Iki paskutinio – sumaigyto raudono saldainio popierėlio baloje.

Pagaliau nerimas nuvargsta. Nutyla ir išblunka. Tik pasaulis vis dar klampina, skyla, virsta nuolaužomis, sunkiais, pakelėse išmėtytais luitais. Mes kartu su juo – pašiurpę piktžolių džiunglėse, įstrigę tvorose, įminti kietame sniego pėdsake ir numesti nuo tilto...
Dabar tiltas lyg dangus – juodas, slegiantis ir grėsmingai atvirų konstrukcijų. Geležinis monstras, kuriam lemta užmigti rūke. Aname krante. Iki jo – vos keli šimtai metrų tiltu, keliolika akimirkų, o žengtelėjus, pradėjus retėti pavidalui – gal dar kokia amžinybė...

Audronė Meškauskaitė

LIETUVOS FOTOMENININKŲ SĄJUNGOS KAUNO SKYRIUS, 2011


 


 
Kiti leidiniai