Atgal
Vytautas Pletkus. Tiltai



Juk tiltai – tik ilgo kelio atkarpos. ?sib?g?j? jie r?žiasi ? horizont?, šeš?liai susipina, m?gina suryti vienas kit?. Kai kurie ramiai nušliaužia, abejingai sumirksta ne šios realyb?s erdv?je ir pamažu praranda nuovok?. Numanomas krantas kruopš?iai uždangstomas minkštom r?k? užuolaidom kartu su šiltos šviesos paslaptimi. Šiapus lieka mažut? nuojautos nuotrupa, energingai gundanti eiti. Tik aptirpusiais tilt? keliais beveik niekas nevaikšto, rankos nešildo metalini? tur?kl?, cemente nelieka joki? p?d? – baugi pati galimyb? išeiti, nes – joki? garantij? gr?žti. Nedaugelis iš?jusi?j?, kurie gr?žta – keisti, nesurink? tvirt?, žemišk? pavidal?. Išbalinti ir nuraminti, lyg išret?jusiais k?nais. Vaiduokliški praeiviai objektyvo švariai nutrintame, išplautame pasaulyje be daikt? ir detali?. Nesvarumo b?kl? ir lengvas svaigulys nuo gryno, skimb?iojan?io oro.

Tiltai, kol mes jais tolstame, lieka gyventi sau. Vieni ir dr?siai. Lyg jie ir b?t? svarbiausi herojai. Vos sp?ji apie tai pagalvoti, v?l neju?iomis gr?žti. Esi pasidalijusiame laike – išeini ir lieki tuo pat metu, tik skirtinguose laiko aukštuose. Stebi skaidr?, vandening? fotolakšt? pavirši?, vandens plaunamus plotus, kurie tiksliai atitinka akies dr?gnum?, ir žvilgsnis lengvai nuslysta. Ta?iau tik kur? laik?. Kol tiltai mirko savo alter ego vandenyse, lyg ir susidvejin?, nestabil?s, ta?iau suk?r? simetrišk?, harmoning? nauj? pavidal? iš dviej? išsilenkusi? ark? ar ?tempt?, precizišku tikslumu viena nuo kitos nutolusi? lygiagre?i?.

V?liau emociniai dažniai kei?iasi, aštr?ja erdvi? kontrastai. Temsta, paviršiai gruobl?jasi, žvilgsnis vis labiau stringa, braižo aki? obuolius. ? fotografijas susigeria spalvos ir garsai – gergždžian?i? traukini?, cypian?i? b?gi?, šonais besitrinan?i? sur?dijusi? konteineri?, merdin?i? kambari?, kuri? sienos sutr?kin?jusios nuo konvulsiško kv?pavimo, dusinamos sen? užuolaid? ir pel?si?. L?tai ?slenka sunk?s miestai, šiek tiek už j? plyksteli raudona šviesa – siau?ian?i? gaisr? nuojauta – ir gimsta nerimas. Naktin?s, klydin?jan?ios nam? stog? pakopos veda jo link, ta?iau lipti nesinori. Raudona skelbia karo pavoj?, tod?l kartu ir sulaiko. Tik v?liau, pralauk? gr?sm?, sulaik? kv?pavim? atsargiai tolstame fotografijomis rinkdami išm?tytus raudonus, kiek nemaloniai deginan?ius ženklus. Žiežirbas ir užkeikimus. Iki paskutinio – sumaigyto raudono saldainio popier?lio baloje.

Pagaliau nerimas nuvargsta. Nutyla ir išblunka. Tik pasaulis vis dar klampina, skyla, virsta nuolaužomis, sunkiais, pakel?se išm?tytais luitais. Mes kartu su juo – pašiurp? piktžoli? džiungl?se, ?strig? tvorose, ?minti kietame sniego p?dsake ir numesti nuo tilto...
Dabar tiltas lyg dangus – juodas, slegiantis ir gr?smingai atvir? konstrukcij?. Geležinis monstras, kuriam lemta užmigti r?ke. Aname krante. Iki jo – vos keli šimtai metr? tiltu, keliolika akimirk?, o žengtel?jus, prad?jus ret?ti pavidalui – gal dar kokia amžinyb?...

Audron? Meškauskait?

LIETUVOS FOTOMENININK? S?JUNGOS KAUNO SKYRIUS, 2011


 


 
Kiti leidiniai