Atgal
Antanas Sutkus. Sartre & Beauvoir : cinq jours en lituanie
fotografijos :
Antanas SUTKUS
tekstai:
Francis JEANSON
Michel RYBALKA
Vincent von WROBLEWSKY
Mykolas SLUCKIS
leidykla
LE BORD DE L'EAU

Antanas SUTKUS
Sartre & Beauvoir : cinq jours en lituanie

1965 m. užsieniečiams keliauti po TSRS be oficialių suderinimų leidimo buvo beveik neįmanoma. Todėl Simone de Beauvoir ir Sartro kelionė buvo rūpestinga suplanuota ir prižiūrima. Jaunus intelektualus, kurie lydėjo sutuoktinius jų savaitinės kelionės po Lietuvą metu, parinko tarybų valdžios organai. Kaip jums pavyko prisidėti prie grupės?

A.SUTKUS: Su mūsų įžymiaisiais svečiais turėjo keliauti du garsūs literatai: Lenino premijos laureatas bei Lietuvos rašytojų asociacijos pirmininkas Eduardas Mieželaitis su žmona bei sūnumi ir Mykolas Sluckis. Aš tuomet buvau Mykolo draugas. Prieš pat prancūzų atvykimą jis man pasakė, kad automobilyje yra laisva vieta ir paklausė, ar nenorėčiau važiuoti drauge. Nedelsiau nė akimirkos.

Tuo metu jums buvo 26 m., jūs studijavot žurnalistiką. Ką jūs žinojot apie Sartrą?

Buvau skaitęs kelias jo dramas ir susipažinęs su jo filosofijos darbais. Visuomet labai juo žavėjausi.

Jūsų nuotraukos pasakoja istoriją, kuri prasideda nuo svečių atvykimo į Vilniaus oro uostą. Koks buvo pirmasis įspūdis?

Iš pradžių mane sužavėjo jų kuklumas ir nuoširdumas. Sartas ir Beauvoir prašė surengti neoficialią, privačią kelionę. Todėl jų sutikimas buvo gana paprastas ir intymus. Abiems buvo įteiktos baltos ramunės. Prieš lipdamas į automobilį Sartras godžiai sutraukė cigaretę.

Pirmiausiai patraukėt į Nidą ir Kuršių Neriją. Kaip Sartras ir Beauvoir reagavo į tą unkalų kopų peizažą?

Sartras žinojo, kad Antrojo pasaulinio karo metais kopose buvo laikomi karo belaisviai, tarp jų ir prancūzai. Jis buvo labai sujaudintas.
Regis, gamta jį pribloškė. Sartras ir de Beauvoir buvo miestiečiai. Jie atrodė truputį sutrikę, kai su savo elegantiškais bateliais ir miestietiškais drabužiais atsidūrė smėlio ir vėjo stichijoje tarp Nidos kopų. Kartą Sartras prisėdo kopos vidury ir nusiavė batus norėdamas išsikratyti smėlį iš batų. Simone de Beauvoir ėjo basa, ji rankinę nešėsi vienoje rankoje, o batelius - kitoje.
Vieną dieną Sartras staiga sustojo, apsidairė ir pasakė: "Jaučiuosi lyg stovėčiau rojaus prieangyje", nors vėjas pustė smėlį jam į akis. Mes stovėjome ant kopos. Po mumis, virš marių, ritinėjosi debesys, kurie atrodė kaip vatos gumulai. Sartras nusišypsojo ir pasakė: "Pirmą kartą debesys man po kojomis".

Daugelyje to meto nuotraukų Sartas ir de Beauvoir yra atsiskyrę nuo kitų. Akivaizdu, kad su kitais grupės nariais nebuvo nei akių kontakto, nei pokalbių. Kaip jūs bendravote?

Iš pradžių atrodė, kad visi tie žmonės atsitiktinai atsidūrė vienoje vietoje tuo pačiu metu. Galbūt reikėjo šiek tiek laiko, kad atsirastų tam tikras pasitikėjimas.
Galbūt mus vertė tylėti ir kerinti gamta. Lietuvos rašytojai buvo geri bičiuliai. Ir nors mes žavėjomės Sartru - juk egzistencializmas buvo jaunųjų intelektualų filosofija, - greta jo mes nejautėm jokios baimės. Sartras kalbėjo nedaug, bet jis buvo labai paprastas ir draugiškas.

Kaip jautėtės? Juk buvot jauniausias toje grupėje?

Mane gelbėjo mano literatūrinis išsilavinimas. Mano pirmoji žmona dirbo vertėja. Ji mane supažindino su anglų literatūra. Kiti žmonės neturėjo šios privilegijos. Mudu net išmokome lenkų kalbą, kad galėtume susipažinti su Vakarų literatūra. Buvau skaitęs Sartrą, Kamiu ir Kafką. Kai kurie iš mūsų turėjo galimybę žvilgtelti į slaptuosius Rusijos archyvus. Ten mes rasdavom tokių knygų kaip Džeimso Džoiso "Ulisas". Be to, mes dievinom Hemingvėjų. Jis padarė labai blogą įtaką visai mano kartai, nes propagavo gėrimą ir laisvą meilę.
Aš visuomet daug skaičiau. Šešerių metų susirgau tuberkulioze, o dvidešimt vienerių teko metus gulėti ligoninėje. Neliko nieko kito kaip tik skaityti. Nebuvo nei moterų, nei alkoholio.
Kalbėjausi su Sartru apie Virdžiniją Vulf  ir Tom'ą Wolfe. Kiti grupės nariai nė nebuvo girdėję šių pavardžių - jie buvo rašytojai, o ne skaitytojai. Sartras paklausė manęs, kurį rašytoją mėgau labiausiai. Atsakiau, kad Viljamą Folknerį. Kai paklausė, kokia mano mėgstamiausia knyga, atsakiau, kad Knuto Hamsuno "Alkis". Jis susiraukė ir pasakė, kad Hamsunas buvo fašistas. Atsakiau, jog fašizmas yra blogai, bet knyga nuostabi.

Regis, grupė jus priėmė labiau kaip rašytoją, o ne kaip fotografą.

Sartras ilgai nepastebėjo, kad aš fotografavau. Buvau labai jaunas ir visą laiką kalbėjau apie literatūrą. Pasibaigus kelionei jis paklausė manęs, ką aš rašau: poeziją ar prozą. Atsakiau, kad nerašau net meilės laiškų, nes esu fotografas. Sartras kilstelėjo antakius ir pasakė, kad jis neprisileidžia jokio fotografo išskyrus Henri Cartier-Bresson'ą. Tuomet jis paklausė manęs, kiek talentingų fotografų yra Lietuvoje. Atsakiau, kad su manimi turėtų būti apie penkis ar šešis. Sartras paklausė, kiek Lietuvoje gyventojų. Kai atsakiau, kad apie tris milijonus, jis sušoko, kad lietuviams labai pasisekė. Prancūzijoje gyvena trisdešimt milijonų, bet yra tik vienas talentingas fotografas.

Kaip jums pavyko padarti tokių intymių Sartro ir de Beauvoir nuotraukų, kad jie to net nepastebėjo?

Turėjau tik mažą aparatą. Sartras buvo įpratęs prie profesionalų, kurie dirbo tik su didžiuliais Nikon'ais. Be to, aš niekada neprašiau pozuoti.
Kartą, kai fotografavau jį restorane, jis paprašė nefotografuoti jo kai jis valgo. Aš juokaudamas atsakiau, kad aš fotografuoju jį ne valgantį, o rūkantį ir geriantį.
Dar neužgesinęs vienos cigaretės Sartras prisidegdavo kitą. Jis godžiai įtraukdavo dūmą - rūkė Gitanes be filtro.
Kai cigaretęs baigėsi, pasiūlėm jam L&M - vienintelių cigarečių, kurių turėjom. Jis atsakė, jog tai niekai. Bet prispyrus reikalui jos buvo geriau nei nieko.

Kadrai, kuriuose jums pavyko užfiksuoti Sartrą ir de Beauvoir, yra labai asmeniški ir kartu labai taktiški. Iš jų sklinda tiek kunkuliuojanti gyvybė, tiek meditatyvi ramybė.

Aš visuomet pasižymėjau ramybe ir pusiausvyra. Iš čia ir sklinda toji ramybė. Juk objektyvios realybės tu nefotografuoji. Širdimi ir protu aš visada jaučiu stiprų ryšį su žmogumi, stovinčiu prieš mano objektyvą. Žmonės yra tokie, kokie jie yra, bet kai juos fotografuoju aš, jie yra "mano" žmonės, tokie, kokius juos matau aš.
Aš visuomet bandau perprasti mane supantį pasaulį žvelgdamas per savo fotoobjektyvą. Mane visada žavėjo žmonės ir jų tarpusavio santykiai. Aš fotografuoju spontaniškai, intuityviai - iš čia atsiranda gyvybinė jėga. Spontaniška fotografija man yra menas, o išmąstytą fotografiją aš vadinu ne menu, o mokslu.

Garsiausia Sartro nuotrauka, kurią jums pavyko padaryti, užfiksavo filosofą kaip tamsų siluetą kopų fone. Jis palinkęs prieš vėją ir skinasi kelią per Niekieno žemę.

Kartais per dieną padarai tris nuotraukas, kurios išgarsina tave visam pasaulyje, o kartais fotografuoji juostą po juostos ištisus mėnesius ir nieko.
Nuotrauka, apie kurią kalbat, yra lakoniška, joje juntama egzistencialistinė nuotaika. Aš ją padariau nemąstydamas. Manau, kad jos egzistencinė mintis būtų ryški net tuo atveju, jei joje būtų ne Sartras.
Žmogus horizonte, einantis iš niekur į niekur. Būtis ir nebūtis. Visiška žmogaus laisvė. Nuotrauka tapo tarsi Sartro asmens liudijumu.
Mano nuotraukos visuomet atsiranda iš pasąmonės, negalvojant. Aš nemąstau. Šiaip jau esu linkęs gyvenimą suvokti protu, jei kalbėtume apie muziką, vaizduojamuosius menus ar literatūrą, bet mano nuotraukos gimsta spontaniškai.
Man labai svarbu, kad žmonės laisvai jas interpretuotų - ši nuotrauka visuomet žiūrinčiajam sukelia tuos pačius jausmus.

Atmosfera jūsų nuotraukose laisva, rami, kone intymi. Kadangi tą savaitę beveik nebuvo jokių didesnių oficialių įvykių, jūsų nuotraukose kiekvienai smulkmenai, kiekvienam grupės narių gestui suteikiama ypatinga prasmė.
Todėl susidaro įspūdis, kad kelionės metu jūs fotografavot kasdienį gyvenimą , kurį jūs įamžinot savo pagrindiniame darbe "Lietuvos žmonės". Ar Sartras ir de Beauvoir tą savaitę jums irgi tapo "Lietuvos žmonėmis"?

Manau, kad taip. Aš galiu fotografuoti tik tuos žmones, kuriuos pažįstu. Lietuvos žmones aš pažįstu labai gerai - aš su jais gyvenu nuo pat gimimo. Turiu daugiau nei pusės milijono negatyvų archyvą. Visuose negatyvuose - kasdienio gyvenimo akimirkos.
Jaučiausi labai artimas Žanui Polui Sartrui, nes buvau skaitęs jo knygas. Todėl man ir nebuvo labai sunku su juo bendrauti, užmegzti ryšį. Ir mane labai sužavėjo jo asmenybė. Buvau priblokštas jo paprastumo - juk čia garsusis filosofas. Tarybų Sąjungoje menininkai visuomet elgdavosi kaip kunigai - jie buvo nepasiekiami - ir kalbėdavo labai pakiliai.
O Sartras buvo labai atviras ir kuklus. Jam tuštybė buvo visiškai svetima. Keliose nuotraukose aiškiai matyt jo žvairumas. Tačiau jam tas niekada netrukdė - nuotraukos jam patiko ir jis jas išsirinko. Juokdavosi  jis retai, bet turėjo puikų humoro jausmą. Dėl to buvo labai lengva prieiti prie jo su objektyvu.
Su Simone de Beauvoir buvo kiek sunkiau. Nebuvau skaitęs nė vieno jos kūrinio. Bet įsiminiau jos nuoširdumą ir šilumą.

Žvelgiant į jūsų nuotraukas susidaro įspūdis, kad jie nebuvo itin artimi. Kaip apibūdintumėt jų santykius?

Labai delikti tema. Iš nuotraukų matyt, kad jiedu buvo drauge, bet kiekvienas ėjo savo keliu. Po šitiek metų meilė jų jau nebesiejo. Jo santykiai su Zonina, vertėja iš Rusijos, buvo kur kas šiltesni nei su Simone. Zonina visuomet buvo arčiau jo nei de Beauvoir. Kita vertus, ji buvo vertėja. Be to, jiedu buvo kelis kartus susitkę Paryžiuje. Tik vėliau aš suvokiau, kad Zonina stengėsi nepakliūti į objektyvą.

Bet jums pavyko padaryti kelias Zoninos nuotraukas, kuri buvo ne tik vertėja, bet ir agentė. Kelis kartus ji atsiduria labai arti Sartro ir - stebėtina - draugiškai bendrauja su de Beauvoir. Nuostabu, kaip Zonina kopijuoja Simone de Beauvoir aprangos ir šukuosenos stilių.

Šiandien jau niekam ne paslaptis, kad Sartras ir Zonina labai patiko vienas kitam. Madame de Beauvoir gerai sutarė su Zonina, jų santykiai buvo draugiški. Jų panašumas vertė žmones šypsotis. Dar vienas įrodymas, kaip puikiai Sartro kelionę buvo suplanavusi Sovietų valdžios organai.

Kaip Sartrą ir de Beauvoir sutiko Lietuvos žmonės? Ką apie jų kelionę rašė spauda?

Sartrą nuolat lydėjo mūsų grupė ir jam neteko pabendrauti su pašaliečiais. Nežinau, kiek žmonių mūsų šalyje apskritai buvo girdėję apie tokį Sartrą. Lietuviai yra labai taktiški. Net į abu Lietuvos rašytojus, kurie buvo labai gerai žinomi, nesikreipė niekas, kol jie valgė su Sartru restorane.
Lietuvos žurnalistai apie garsiosios poros kelionę rašė labai pagarbiai ir palankiai.
Netrukus po kelionės į Lietuvą Sartras dalyvavo studentų demonstracijoje Paryžiuje ir buvo įsisegęs ženklelį su Mao atvaizdu. Kadangi Sovietų Sąjunga ir Kinija tuo metu buvo priešai, po to incidento Sartras buvo paskelbtas persona non grata Lietuvoje.

Ar kelionės metu buvo kokių ryškesnių oficialių įvykių ar specialiai organizuotų susitikimų?

Vieną vakarą Sartras sakė kalbą rašytojų asociacijoje. Rašytojai, kurie po to vykusioje diskusijoje kalbėjo pernelyg atvirai, užsitraukė valstybės saugumo rūstybę. Aš žinojau, kad tam tikrų temų geriau buvo neliesti - tą suvokiau dar būdamas mažas.
Sartras entuziastingai kalbėjo apie Lietuvą, bet aš bandžiau paaiškinti, kad ne viskas čia taip gražu kaip atrodo. Jam buvo parodyta tik saulėtoji Lietuvos pusė.

Ar Sartras matė jūsų fotografijas?

Taip, jis prašė manęs atsiųsti jam nuotraukas. Man pagelbėjo vertėja Zonina. Ji nuvežė tas fotografijas į Paryžių. Zonina lankėsi pas jį keletą kartų ir sakė man, kad jam jos labai patikusios ir kad jis kone didžiavosi, jog pažįsta jų autorių. Dar ilgą laiką gaudavau Sartro sveikinimus.

Nuotraukas į Paryžių nusiuntėt be jokio parašo ir už šią klaidą jums teko brangiai sumokėti, nes jūsų garsioji fotografija "Sartras kovoja su vėju Kuršių Nerijoje" buvo neteisingai priskirta Henri Cartier-Bresson'ui.

Budapešte buvau susitikęs su didžiausios Paryžiaus foto agentūros direktoriumi ir jis nepatikėjo, kad tą nuotrauką padariau aš. Jis išvadino mane sukčiumi, nes ir jis manė, kad nuotraukos autorius yra Henri Cartier-Bresson'as. Aš jam pasakiau, kad mano pavardė yra "Šiuolaikinės fotografijos žodyne", bet jam tai buvo ne įrodymas. Grįžęs į Vilnių aš drauge su savo laborantu aukštyn kojom apverčiau visą studiją ieškodamas to negatyvo. Pagaliau aš jį radau, padariau kontaktinį atspaudą ir nusiunčiau į Paryžių. Po to buvau reabilituotas.

Yra dvi tos garsiosios nuotraukos versijos. Vienoje mes matome Sartrą ir Simone de Beauvoir šešėlį, kitoje aiškiai matyt pati de Beauvoir.

Antrąją nuotrauką, kurioje aiškiai matyti Simone de Beauvoir, atspausdinau tik norėdamas įrodyti, kad nuotraukos autorius tikrai esu aš. Kai kurie žmonės manė, kad šešėlį nuotraukoje meta koks nors KGB agentas, bet aš visuomet tvirtindavau, kad ten Simone de Beauvoir.
Nuotraukoje, kuri vėliau išgarsėjo, aš ją nukirpau. Man nepatiko kompozicija - kai fotografijoje matyt dvi figūros, ji tampa labai kasdieniška. Visiškai pasikeičia jos nuotaika. Vienišas Sartras yra jo filosofijos metafora.

Garsioji Sartro fotografija buvo panaudota kaip modelis skulptūros, kuri dabar stovi Nacionalinėje Paryžiaus bibliotekoje. Vadinasi, fotografija padarė didžiulį poveikį.

Aš didžiuojuosi, kad mano nuotrauka įkvėpė prancūzę skulptorę. Vėliau ji savo skulptūrą padovanojo Nacionalinei bibliotekai. Dabar galiu išdidžiai tvirtinti, kad mano nuotrauka turėjo įtakos prancūzų menui.

Angelika Lizius ir Melanie Ring


 

Francis Jeanson
Stiprus vidinis prieštaravimas

  

Tokį kasdienišką Sartrą, kokį matome čia, sutinkame retai. Turėjom vieną paslaptingą jo nuotrauką, visiems taip gerai žinomą, kurią aš nežinia kodėl priskyriau Airijai. Bet dabar turime dar apie šimtą kitų, padarytų, datuotų ir kitaip įkalintų konkrečiame kontekste: Lietuva, 1965 m. vasara. Turiu pripažinti, kad esu suglumęs. Argi žmogus savo noru pasirinktų penkių dienų atostogas tuo ypatingu laikotarpiu sovietinėje respublikoje... Mums pateiktos nuotraukos tikrai neišblaško mūsų abejonių.  Matome daugiau ar mažiau besiraukantį Sartrą, kuris mielai atsuka nugarą fotoobjektyvui, atsiriboja nuo jį supančių žmonių, kartais net ir nuo Castor'o. Dinamiškiausios akimirkos yra tos, kuriose mūsų herojus, išėjęs su kostiumu pasivaikščiot po smėlio kopas, tolsta pašėlusiu greičiu, tarsi pats stebėtųsi, ką, po šimts, jis čia veikia. Žinoma, šios nuotraukos atskleidžia ir kitus aspektus, tačiau žvelgiant banalesniu, tradiciniu požiūriu: ekskursijos, pozavimas prieš fotoobjektyvą, sutikimo šypsenos. Regis, nėra nieko, kas atsvertų tą keistą pirmojo įspūdžio rūstumą.

Mes, žinoma, galim patys sau dar kartą pakartoti, kad to meto vietos konjunktūra buvo toli gražu ne įkvepianti, be to, artėjančio ritualinio pasveikinimo Maskvoje perspektyva tikrai nesuteikė sparnų. Tiesą sakant, atrodo, kad Sartro izoliacija, atsiradusi dėl šių tariamų atostogų, privertė jį susiremti su savo paties demonais; kad pesimistinis jo buvimo šiame pasaulyje elementas akimirką išsivadavo iš savo nuolatinio dialogo su moraline būtinybe, kone prilygstančia voliuntarizmui. Ir iš tikrųjų vyraujanti šio fotoreportažo tonacija nukelia mus, mano galva, pas "Altonos pasmerktųjų" (Sequestres d'Altona) Sartrą arba pas Sartrą, kuris parašė įžanginį žodį Andre Gorz'o "Išdavikui" (Le Traitre). Pas Sartrą, kuriam mūsų laikmečio žmonija vaipėsi kraują stingdančiomis grimasomis: "šis geležies amžius", "mūsų vidurnaktis", amžius, kuriam mes buvom tik "žiurkės, aukos būtinybės, kuri vadinosi žmogus" ir "vienišos būtybės, iki gyvos galvos pasmerktos naudotis intelektu, kuris jiems neatveria jokių durų".

Žinoma, toks Sartras tikrai nepalengvins mūsų egzistavimo, čia visiškai naują aspektą įgyja jo mintis, tapusi mums tokia artima: didžiadvasis kovotojas, tvirtinantis, kad mes bet kada galim atsispirti žmonių nuomonei apie mus ir paimti likimą į savo rankas, guldantis galvą už žmogaus laisvę bet kuriuo atveju. Tačiau Sartras perspėjo mus dėl pernelyg didelio optimizmo: "tam tikrais atvejais galima tik alternatyva, kurios viena iš sąlygų yra mirtis." Todėl ir reikia kolektyvinių mūšių, kurių sėkmė ne visuomet garantuota. Ir kai tie mūšiai gresia pralaimėjimu, sunku toliau kartoti: "žmogus turi elgtis taip, kad jam liktų - bet kokiomis aplinkybėmis - galimybė pasirinkti gyvenimą".

Argi galime manyti, kad per tas kelias dienas, kurias Sartras praleido Lietuvoje, mūsų fotografas nesugebėjo užfiksuoti šio vidinio, didžiulio prieštaravimo požymių?

Apie autorių: artimas Sartro bendražygis, Francis Jeanson yra labai užsiėmęs žmogus: 1943 m. jis įstojo į Laisvąsias Prancūzijos pajėgas Šiaurės Afrikoje ir dalyvavo Elzaso kampanijoje 1944 - 45 m. 1945 m. jis buvo vienas svarbiausių žurnalo Les Temps modernes, kurio įsteigėjas buvo Sartras, bendradarbių, vėliau vadovavo leidžiant Écrivains de toujours rinkinį (Seuil leidykla). 1952m. jis buvo trečiasis dalyvis ginčo tarp Sartro ir Kamiu, kurį sukėlė "Maištininko" (L'Homme révolté) publikacija. Karo Alžyre metu jis sukūrė ir vadovavo tinklui, remiančiam alžyriečių kovą už nepriklausomybę - Jeanson'o tinklą (réseau Jeanson). Išėjęs iš kalėjimo tapo Maisons de la culture rėmėju ir, padedamas Malraux, jis "išpranašavo" kultūros rūmus Chalon-sur-Saone. Užbaigęs šią misiją jis pasinėrė į psichiatrijos studijas. Aktyviai dalyvavo Balkanų konflikte ir 1992m.buvo išrinktas Sarajevo asociacijos prezidentu. Francis Jeanson išleido daugiau nei dvidešimt knygų: "Moralės problema ir Sartro mintis" (Le Probl?me moral et la pensé de Sartre), "Sartras apie save" (Sartre par lui-m?me) ir "Sartro gyvenimas" (Sartre dans sa vie) ir kitas.

 

Mišelis Rybalka (Michel Rybalka)
Sartro kelionės po Rytų Europą ir TSRS

Sartras ir Beauvoir daug keliauvo, kone visur vykdavo drauge, tik kartais jų keliai išsiskirdavo. Iš penkių žemynų liko neaplankyta tik Australija, o iš didžiųjų valstybių jie aplenkė tik Indiją. Po šių kelionių liko išsamūs reportažai iš JAV, Kinijos, Kubos ir kitų šalių, jos įkvėpė ir ne vieną pastraipą Beavoir memuaruose.
Asmeninė motyvacija buvo lemianti, bet po 1945 m., kai jiedu pelnė pasaulinę šlovę, prisidėjo dar ir kolektyvinės bei politinės priežastys. Dažniausiai jie trokšdavo pakeisti vietą, jiems buvo smalsu pažinti kitus kraštus, kitas visuomenes, nesvetimas buvo ir nuotykių skonis (nors, kalbant iš esmės, jie nebuvo nuotykių ieškotojai). Kita vertus, kelionės buvo laisvės išraiška, jie galėjo įgyvendinti savo egzistencialistines idėjas, kurios atmetė universalumą ir iškėlė tokias savokas kaip buvimas pasaulyje, situacija ir stebėjimas žvilgsniu. Kelionė į kitą šalį ir trumpas apsistojimas joje reiškė ne pabėgimą ar mėgavimąsį egzotika bei gražiais vaizdais, ji leido laikinai išsivaduoti iš ankstesnių nuostatų ir susidurti su naujomis, patirti jų kitoniškumą ir įvairovę.

Keliuose tekstuose, o ypač "Karalienėje Albermal" (La Reine Albermale) ir "Paskutinis turistas" (Le dernier touriste) Sartras demitizuoja turizmą ir aiškiai atsiriboja nuo pasyvaus turisto, kuriam patinka matyti žmonių vargus ir kuris tenkinasi, vedinas pareigos jausmo, pasenusias kelionių vadovais, nejusdamas būties. 1952 m. Sartras išdėstė šį požiūrį įžangoje, kurią jis parašė Nagel kelionių vadovams po Šiaurė šalis. 1954m., dar nepabuvojęs toje šalyje (jis ten apsilankė tik 1955 m.), Sartras parašė nuostabų tekstą (perspausidntą Situations V) knygai "Iš vienos Kinijos į kitą" (D'une Chine a l'autre) 144 nuotraukoms, kurias 1948-1949 m. padarė Henri Cartier-Bresson, tas pats žmogaus, kuris dar prieš Sutkų padarė "klasikinę" Sartro nuotrauką, nufotografavęs jį Pont des Arts Paryžiuje. Pirmasis šio teksto variantas buvo prasmingai pavadintas "Kinija be lotuso ar Loti" (La Chine sans lotus ni Loti). Sartras atskleidė, kaip autentiškas ir nepaprastai humanistinis Cartier-Bresson požiūris prieštarauja mitologizuotam turistiniam požiūriui į Kiniją. Taip suvokdamas keliones Sartras tapo pradininku to, ką šiandien praktikuoja nemažai žmonių. Beje, būtų įdomu paanalizuoti, kaip įvairūs iki šiol išleisti Sartro nuotraukų albumai buvo sudaromi ir aprašomi. Vieną jų parengė Beauvoir.
Poros keliones po TSRS ir Rytų Europos šalis galima būtų suskirstyti į du laiktorapius. Pirmasis buvo 1954-1956 m., antrasis - 1962-1967m. Pirmoji kelionė įvyko 1954 gegužę - birželį, ir Sartrui ji baigėsi prastai. Išsekintas tarybinių priėmimų ir vakarėlių jis grįžo namo sunkiai sirgdamas, ir jam prireikė nemažai laiko atgauti jėgas. Jis ne itin kontroliavo savo žodžius, pasakytus per interviu pro-komunistiniam laikraščiui Liberation, todėl žmonės išvydo gana idilišką TSRS portretą. Jis netgi atsisakė perskaityti tekstą prieš spaudą. Čia reikia pažymėti, kad Sartras dažniausiai savo mintis išreikšdavo įvairių intervių metu, bet jiems didelę reikšmę turėjo interviu imantys žmonės ir aplinkybės. Todėl mes negalime suteikti jiems tokio pat statuso kaip jo rašytiniams tekstams.

Vėliau Sartro "Garbingosios kekšės" (La Putain) adaptacija buvo pastatyta Maskvoje pavadinimu "Lizi", nes buvo manoma, kad originalus pavadinimas šokiruos Sovietų publiką. Pjesė taipogi įgavo laimingą pabaigą, nes ją reikėjo priderinti su "socialistinio realizmou" kanonais. Mes nekalbėsime apie priežastis, paskatinusias Sartrą 1952-1956 m. remti komunistinį Taikos judėjimą, bei apie jo veiklos smulkmenas. Ši jo veikla baigėsi 1956 m. spalį, kai į Vengriją įsiveržė Sovietų kariuomenė. Reikėtų tik trumpai paminėti, kad 1952-1956 m. Sartras laikėsi atokiau nuo Prancūzijos komunistų partijos, kad jis niekada nebuvo tos partijos narys, ir kad jis nėra parašęs ne vienos eilutės, šlovinančios Staliną.

Kelionės į TSRS atsinaujino 1962 m.birželį, kai ten išryškėjo pirmieji "atšilimo" ženklai, ir buvo juntamas taikaus sambūvio bei kultūrinių mainų troškimas. Beveik visas jo keliones apmokėjo įvairios rašytojų sąjungos, veikiančios anapus Geležinės uždangos. Šias sąjungas iš aukščiau prižiūrėjo valstybės aparatas, bet daugumas jų narių siekė režimo liberalizavimo ir kontaktų su Vakarais. Tokiose šalyse kaip Gruzija ir Lietuva tos sąjungos turėjo daug didesnę autonomiją nei jų kolegos Maskvoje.

Kalbėdamas su intelektualais, Sartras propagavo demilitarizaciją ir kultūros liberalizavimą. Tokios jo kalbos paskubino tokių autorių kaip Kafka ir Dostojevskis išleidimą Rytų šalyse. Sartras drąsino tuomet tik kylančius jaunuosius poetus ir kino režisierius (tarkim, Andrejų Tarkovskį), gynė disidentus, kuriuos persekiojo Sovietų valdžia. Jo veikla ir atkaklumas padėjo išlaisvinti iš kalėjimo arba išvengti tremties keletui žmonių.
Sartras žinojo, kad jo viešnagę įdėmiai stebi policija, kad ji neleidžia jam pamatyti tikrosios padėties šalyje: jis protestavo ir bandė kiek įmanoma tos priežiūros išvengti. Tarkim, 1963 m., kelionės į Gruziją metu, nuo jo buvo bandoma nuslėpti badaujančiųjų maištus (tuo metu ten trūko duonos), krėtusius Tbilisį. Be to, jis patyrė nemažai vargo, kol suorganizavo diskusiją su jaunaisiais filosofais bei susitikimą su Mzia Bakradzé, kuris rašė daktaro disertaciją apie Sartrą. Armenijoje rašytojai ir intelektualai, su kuriais susitikinėjo Sartras, buvo girdėję apie jį, bet neturėjo galimybės (su retomis išimtimis) perskaityti jo kūrybos. Beavoir atveju, anot Sutkaus, padėtis buvo dar blogesnė. Todėl Sartras ir Beauvoir jautėsi labai vieniši šios kelionės metu.

Apie jų keliones byloja nemažai liudijimų, kurie papildo ir patvirtina vienas kitą; du naujus ir tikrai vertingus - Mykolo Sluckio straipsnį ir Antano Sutkaus interviu, - rasime šioje knygoje. Apie jo kelionę po Gruziją rašė Mzia Bakradzé savo memuaruose, išleistus L'Année sartrienne (Nr. 15, 2001 birželis, p. 154-169). Iš kelionių po kitą šalį turime Aleksandro Topčiano straipsnį "Žanas Polas Sartras Armenijoje" (Jean-Paul Sarre en Arménie)(išspausdintas Nouvelles d'Armenie Nr. 4, 1998 m. kovas, p. 44-47), kuriame aptinkame tokį sakinį (47 p.): "[...] 1967 m. sausį Vilniuje man teko proga stebėti dar viena Sartro vienišumą išraišką. Tai įvyko garsaus fotografo Antano Sutkaus dirbtuvėje. Ant sienos kabojo didžiulė nuotrauka. Joje buvo Sartras, stovintis vienišas Baltijos jūros kopose." Mes žinome, kad garsioji pora buvo kviečiama į tokius visuomenines iškilmes kaip Čisinau vartų atidengimas 1963m.
 
Dabar vertėtų savęs paklausti: kokia priežastis, atmetus bet kurį oficialų tikslą ar rašymą, galėjo privilioti Sartrą ir Beauvoir į Lietuvą 1965m. liepą? Toji priežastis, anot Sutkaus, buvo be jokių abejonių Lena Zonina, kurią Sartras buvo labai įsimylėjęs nuo 1962m. liepos iki 1967m. Ji yra užfiksuota Sutkaus fotografijose, tačiau mes ją matome retai, nes ji stengėsi slėptis nuo objektyvo. Kai aš septintajame dešimtmetyje dirbau su Sartro raštais, pakankamai gerai pažinojau jo aplinką, tačiau neturėjau jokio supratimo apie Zoninos santykius su Sartru. "Žodžių" (Mots) dedikacija "Poniai Z." man buvo tam tikra prasme mįslė. Sakau tam tikra prasme, nes aš žinojau, kad rusė moteris iš Maskvos Lena Zonina, buvusi Iljos Erenburgo sekretorė, puikiai mokėjusi prancūzų kalbą bei buvusi prancūzų literatūros specialistė, buvo išvertusi "Muses" (Les Mouches) ir "Žodžius" (Les Mots) ir jai pavyko gauti nuostabią Sartro įžangą "Žodžių" vertimui. Tuomet dar nežinojau, kad asmeninė dedikacija skambėjo taip: "Tau, mano žmonai, poniai Z(artre). Sartras nevedė Zoninos, tačiu ši dedikacija byloja apie intymius santykius. Kelionę į Vilnių galima būtų suprasti kaip trijulės norą karštą vidurvasarį ištrūkti iš didmiesčio pasidžiaugti poilsiu prie jūros mažai žinomoje, bet gražioje šalyje. Istorija ir Sutkus leido jiems pakilti virš šios situacijos banalumo.   

Išvaizdi, jausminga ir intelektuali Zonina (1915-1985) buvo viena iš didžiųjų Sartro meilių. Jis beveik 5 m. susirašinėjo su ja dažnai, intymiai ir nuoširdžiai. Apie kelionės į Rytus, žinoma, jie nekalbėjo, nes tuomet įsimylėjeliai buvo drauge. Dabar ši korespondencija saugoma Nacionalinėje Paryžiaus bibliotekoje, tačiau yra neprieinama.    

Sartras vienuolika kartų važiavo į TSRS aplankyti Lenos, ir ji kelis kartus buvo atvykusi į Paryžių. Abu norėjo išvengti bet kokio viešumo, ir tas nebuvo lengva dėl Sartro šlovės. Greičiausiai jų santykiai išblėso dėl problemų, kurias kėlė goegrafinis nuotolis.
Zoninai, oficialiai Sartro vertėjai, Sovietų rašytojojų sąjungos buvo prisakyta lydėti jį visų kelionių metu ir, kaip buvo įprasta, rašyti pranešimus centrinei valdžiai. Remiantis šiais faktais ir iš archyvų ištrauktais bei dabar visuomenei prieinamais pranešimais, galima būtų tvirtinti, kad Sartras buvo naivuolis, kurį už nosies vedžiojo ir kuriuo manipuliavo tarybinė šnipė. Dabar mes žinome, kad iš tikrųjų tuos pranešimus ji rašė drauge su Sartru bei prancūzų kultūrinės atstovybės darbuotoju Gilbert Dagron.

Simone de Beauvoir požiūrį į šį romaną dar reikėtų nuodugniau ištirti.

Turėtume padėkot Antanui Sutkui už tai, kad prieš 40 m. jis sugebėjo užfiksuoti asmeninės ir istorinės padėties sudėtingumą. Sudėtingumą, kuris be jokios abejonės atverčia dar vieną, originalų skyrių fotografijos istorijoje.

Apie autorių: Mišelis Rybalka, Prancūzijos kultūros aplinkoje užaugęs ukrainietis, po puikios karjeros Vašingtono universitete dabar gyvena Baskų krašte. Jis ne kartą buvo sutikęs Sartrą po 1964 m. ir netrukus tapo vienu geriausių jo darbų komentatoriumi. Nuo 1970 m. jis drauge su Michel Contat išleido: Les Écrits de Sartre, Un thé?tre de situations, Oeuvres romanesques (Plé
aide leidinys), les Écrits de jeunesse. Jis bendradarbiavo Thé?tre complet la Pléiade. Mišelis Rybalka organizuoja didžiulį Sartrui skirtą kolokviumą Cerisy mieste, yra atsakingas už L'Annee sartriene, sukūrė informacinį interneto puslapį jpsartre.org. Jis bendradarbiavo leidžiant "Sartro  žodyną" ir parašė tekstą Nacionaliniam Sartro minėjimui.
Mišelis Rybalka, Itin išsilavinęs žmogus, suvaidino didžiulį vaidmenį Sartro studijose.


Vincent von Wroblewsky
Menamos giminystės

 

Antano Sutkaus nuotraukos Sartro ikonografijai suteikia naują aspektą. Jos prieštarauja tam, ką pasakė vienas iš daugybės apžvalgininkų šimtosioms Sartro gimimo metinėms skirtoje parodoje Nacionalinėje Paryžiaus Bibliotekoje: "Jo gyvenimas buvo nuolatinė paroda. Nustebinti Sartro negalėjo niekas. Mes nežinome nė vienos šio žmogaus momentinės nuotraukos. Susidaro įspūdis, jog jis visada laukė, kada bus fotografuojamas. Ir jį fotografavo nuolatos. Tik tie fotografai buvo Brassa?, Henri Cartier-Bresson ir Gis?le Freund."

Nuo šiol mes turime jo momentinių nuotraukų. Jų autorius turi dėkoti likimui bei atsitiktinumui, ir, be jokios abejonės, savo išradingumui bei drąsai, kurių jam nestigo, kai, būdamas 26 metų, jis įsitrynė į oficialiąją Lietuvos rašytojų delegaciją, lydėjusią garsųjį svečią. Ir dar savo kukliai ir nekrintančiai į akis "Zenito" fotokamerai, kuria jis naudojosi lyg atsitiktinis praeivis, tarsi ji tebūtų priedas prie jo samprotavimų apie literatūrą, kurią jis irgi išmanė neprastai.

Rezultatas - žvilgsnis, visiškai nepanašus į mums įprastą, ir visiškai kitoks asmuo, į kurį tas žvilgsnis buvo nukreiptas. Sartras (ir Beauvoir) Nidos kopose yra gamtoje atsidūręs Sartras, kovojantis su ja arba gaudantis atokvėpį, kad galėtų vėl su ja susigrumti. Fotografas pateikia didingus, kone heroiškus kadrus, ir čia Antanas Sutkus atsiskleidė kaip didis menininkas, mokantis pagauti akimirkas, kai judesys kristalizuojasi, kai kartu su "priešpriešos koeficientu", apie kurį Sartras kalba savo "Užrašuose apie etiką" (Cahiers pour une Morale) išryškėja žmogiškosios pastangos jam suvaldyti. Ši sustabdyta prieštara - žmogus, kovojantis su vėju bei smėliu - įgyja simbolinės prasmės, ir kitai menininkei (Roseline Granet ) beliko tik labiau pabrėžti pasvirusią į priekį Sartro figūrą, išlieti šią prieštarą bronzoje ir sukurti paminklą. Sartras, stovintis prieš vėją, kuris taršo jo paltą, kelnes, suvelia plaukus, stoiškas, tiesus, rankos sunertos už nugaros ir į tolį įsmeigtas žvilgsnis - puikus plakatas, lydėjęs Sartro dienas Miunchene.

Galima būtų pamanyti, kad Sartras dar 1948 m. numatė motyvus, kuriuos jis panaudojo 1965 m. rašydamas apie Džakometį, arba kad A.Sutkus turėjo ambicijų pakylėti fotografiją iki skulptūros: "Ties horizontu eina tik ilgas neryškus siluetas. [...] Iš tos erdvės Džakometis turi suformuoti žmogų; jis turi įausti judesį į absoliutų nejudėjimą, vienybę į begalinę įvairovę, absoliutą į grynąjį reliatyvumą, ateitį į amžiną dabartį, ženklų plepėjimą į užsispyrusią daktų tylą ." Juk čia kalbama apie kovojantį Sartrą. Tačiau yra ir kitoks Sartras, kuris, atvirkščiai, primena mums albatrosą ant laivo denio. Palikęs mūšio lauką, ištremtas į žemę jis atrodo taip, kad norisi sušukti: "Koks jis nerangus ir silpnas! Anksčiau jis buvo toks gražus, o dabar paliko komiškas ir bjaurus !"
Kaip tas albatrosas, jis prarado savo natūralią stichiją, iškeitė masyvų medį, staltiesėm dengtus kavinių staliukus ar savo rašomąjį stalą į lakų paplūdimio smėlį. Mes matome kontrastą tarp Sartro - sustingusio, susimąsčiusio, užsisklendusio, vienišo tarp žmonių, - ir jo pakeleivių, kurie gyvai žingsniuoja jam už nugaros; vienas nusiima švarką, paskui jį eina jaunuolis plika krūtine. Jie gyvena kitame pasaulyje, jie nesiteikia pažvelgti į šį keistą užsienietį, šį garsų nepažįstamąjį, sėdintį ant žemės su kostiumu, kaklaraiščiu, paltu, net nenusiavusį batų, kaip kad jo bičiulė. Sartras numatė ir šią situaciją: "Tos figūros jau matomos; jos kaip toji svetima kalba - mes tik bandome jos išmokti, o jau kalba kiti. Kiekviena figūra atskleidžia mums žmogų tokį, kokį jos mato, tokį, koks jis yra kitiems, tokį, koks jis netikėtai išnyra žmonių bendravime. [...] Kiekviena byloja mums šią tiesą: žmogus nėra būtybė, kurią vėliau pamatys kiti; jo esmė yra egzistuoti vardan kitų ."

Žmogų tokį, kokį jį mato... Matyti jį nuotraukoje ir matyti jį gyvą, priešais save, veikiantį, kalbantį, yra ne vienas ir tas  pats. Sutkaus nuotraukos man tik patvirtino tą, ką Sartras išsamiai aiškina savo samprotavimuose apie vaizdinį ir vaizduotę, apie menamą atminties pobūdį ir jos nerealizuojamumą. Aš gyvą Sartrą mačiau tik kartą gyvenime, o jau po dviejų savaičių jį fotografavo Sutkus. Tuomet buvau veik fotografo bendraamžis, ir už tą privilegiją turiu dėkoti atsitiktinumui ir savo drąsai. O už atsitiktinumą turiu padėkoti ir konvertuojamos valiutos stygiui, nuo kurio VDR, "kita Vokietija", kentėjo visus keturiasdešimt savo egzistavimo metų.

Užuot prisidėjusi pinigais prie Pasaulinio Taikos kongreso, surengto Helsinkyje 1965 liepą, išlaidų, VDR pasiuntė vertėjų komandą, kuri turėjo atlikti sinchroninį vertimą Kongreso metu. Vertėjams buvo sumokėta nekonvertuojama valiuta Rytų Berlyne. Aš irgi priklausiai tai komandai, man pagrindinis Kongreso įvykis buvo Sartro ir Beauvoir dalyvavimas. 1964 metais baigiau romanų kalbų ir literatūros studijas Humbolto universitete Rytų Berlyne, mano diplominis darbas buvo "Vidinis monologas ir laisvas netiesioginis stilius Žano Polo Sartro novelėse". Be to, aš tęsiau filosofijos studijas, kad galėčiau užpildyti teorinės literatūrinės interpretacijos spragas. Galimybė sutikti Sartrą tuomet buvo nenusakoma svajonė. Pirmoji proga pasitaikė, kai keli kongreso dalyviai iš Prancūzijos, su kuriais aš pasikalbėjau apie Sartrą, pakvietė mane į savo liepos 14-os vakarėlį, norėdami supažindinti mane su Sartru. Deja, aš atvykau vėlai ir išgirdau, kad Beauvoir ir Sartras ką tik išvyko į viešbutį. Bet man buvo pasakyta, kad prieš pat man išvykstant į Berlyną Sartras surengs spaudos konfernciją. Už kone visus kuklius savo kišenpinigius nusipirkau mažą magnetofoną ir nuvykau į spaudos konferenciją kaip žurnalistas. Ten, įrašinėdamas jo kalbą, atsidūriau tiesiai priešais Sartrą. Iškart po konferencijos aš išvykau į Berlyną, o Sartras netrukus išvyko į Lietuvą, kuri buvo kaip tik priešais Helsinkį, tik anapus jūros, ir jo kelionė greičiausiai ėjo per Estiją. Kada tas įvyko ir kodėl? Biografai šį laikotarpį aprašo trumpai. Annie Cohen-Solal rašo: "Per mažiau nei ketverius metus  - nuo 1962 birželio iki 1966 rugpjūčio - Sartras lankėsi Sovietų Sąjungoje apie devynis kartus. Kartais jo kelionės trukdavo po keletą savaiučių. Maskva, Leningradas, Kijevas, Jalta, Odesa, Tbilisis, Estija, Gruzija, Lietuva, Ukraina: dažniausiai lydimas Castor jis keliavo po socialistines Sovietų Sąjungos respublikas. Į šias keliones jį pakvietė Europos Rašytojų Bendruomenė (COMES), kurios vice-prezidentu jis buvo išrinktas 1962m. kovo 14d. Jis norėjo toje šalyje išleisti savo nemenkus honorarus. [...] Jis buvo neseniai užmezgęs artimą asmeninę bičiulystę su kai kurias tarybiniais žmonėmis, ir tuos santykius galėjo palaikyti tik lankydamas juos namuose ." Annie Cohen-Solal vardija dar daug kitų priežasčių, ne paskutinė tarp jų buvo ir Lena Zonina, vertėja, lydėjusi jį visų kelionių po TSSR metu.

Iš visų tų kelionių - išskyrus garsiąją nuotruką su Chruščiovu 1964m. - išliko tik keletas ikonografinių dokumentų ir dar mažiau tokių meno kūrinių kaip tie, už kuriuos turime dėkoti Antanui Sutkui!

Apie autorių: Sartro draugijos Vokietijoje prezidentas, šis filosofas nuo 1991 m. atsakingas už Sartro darbų leidybą Rowohlt leidykloje Hamburge. Jis yra išvertęs daugybę Sartro darbų į vokiečių kalbą. Paskutinis jo vertimas Cahiers pour une Morale, išleistas 2005 birželį pavadinimu Entwürfe für eine Moralphilosophie.  Vincent von Wroblewsky taip pat yra vertęs Alberą Kamiu, Julią Kristevą bei kitus prancūzų autorius. Jis bendradarbiavo leidžiant Sartro žodyną, kurį 2004 m. išleido Champion leidykla. Taip pat spausdino savo staripsnius Les Temps Modernes ir Magazine litéraire, yra vadovo po Berlyną bendraautorius (2004, Autrement). Jis taip pat redaguoja knygą Pourquoi Sartre? [Kodėl Sartras?] (Le Bord de L'eau editions), kuri netrukus turėtų pasirodyti.

© Antano Sutkaus fotografijos

 
Kiti leidiniai