Atgal
Romualdas Augūnas. Sapnuoju Lietuvą



Prieš porą metų grupelė fotografų ir jų bičiulių Nidoje atšventėme septyniasdešimtmečius. Maniau, kad toliau pavyks gyventi, kaip patarė poetas ir fotografų draugas Sigitas Geda :“Niekada nespartink darbo. O net mažiausią atlikęs skubėk pasidžiaugti. Toliau nešturmuok. Stabtelėk ir pasiimk teisėtą džiaugsmo akimirką. Vėją už balkono langų,, saulės zuikį, nukarusiom vėjo ausim.Viskas yra pratęsimai“. Pirmasis ėmė spurdėti Aleksandras Macijauskas: po „Paskutinės knygos“ nutarė išleisti dar vieną. Sigitas Krivickas ėmėsi knygos apie fotografiją. Romualdas Augūnas sugalvojo trečiąją knygą po fotoalbumų apie kalnus ir didelį užsienio pasaulį. Tiesa, didžiajame jau tilpo ir mažasis. Bet dabar nuspręsta eiti gilyn tik į Lietuvą ir savo archyvą. Sudarytojas A. Macijauskas buvo atkaklus : kelintą kartą perkratė didžiausius klodus Romualdo fotografijų, vis ragindamas pristatyti kokį pamirštą motyvą. Maniau, kad ypatingai kibs į turgaus ir demonstracijų temas, kurios jam labai artimos, bet vienodai meiliai džiaugėsi ir bičiulio vestuvių, laidotuvių, vaikystės dienų fotografijomis. Jokio pavydo, net atvirkščiai- vis pakumšnodavo autorių, kad tas tiek ilgai slėpęsisi savo archyvų labirintuose. O Romualdas vis aiškinosi „ Korifėjai iš manęs į parodas ir leidinius prašė tik kalnų, o visą kitą, atsieit, daro ir kiti“. Taip ilgam prilipo etiketė : R. Augūnas- fotoalpinistas.Su ta tema ir išgarsėjo, turi daug apdovanojimų. Panašiai kaip Stanislovas Žvirgždas su puikiais Vilnios peizažais.
 Universalesni atrodė kiti jo kartos fotografai: Sutkus ar Kunčius, Rakauskas ar Macijauskas. Dabar tą nuomonę teks gerokai pakoreguoti, nes ir klasikinėj mūsų fotografijoj nėra amžinai nusistovėjusių dėsnių. Ramusis Romualdas labiausiai džiaugiasi pats vėl atradęs save kaip lygus tarp lygių. A.Macijauskas vis gundo: “Žiūrėk , kokia kompozicija, kaip vaikai smagiai laidosi sniego gniūžtėmis, kokie išraiškingi giminaičių portretai...“ Su tais giminaičiais dabar R.Augūnas atsargesnis, nes po vienos iš knygų susilaukė teismo proceso: kam įdėjo nuotrauką nieko neatsiklausęs. Ir Nidoje dabar dažniau fotografuoja savo kolegas, saulėtekius  mariose ir nuostabius debesis. Kelionėse po Lietuvą- peizažus. Kadrai ryškūs, technika –tobula. Ne „Smena“, su kuria pradėjo 1958 m., o 1962m. švytėjo laime įsigijęs „Zenitą“. Ryškino vonioje, prilipdavo rūdys, smėlio grūdeliai. Dabar A. Macijauskas šaiposi : Netaisyk, neretušuok, bus kaip žymiųjų postmedernistų“...Tačiau kam jam postmedernizmas, jeigu jis nesižavėjo ir modernizmu? Fotografavo iš širdies, kas brangu, ką norėta turėti vietoj dienoraščio, o fotografijos kalbos mokėsi Vilniaus fotografijos klube.  Fotomėgėjas, dirbantis Projektavimo institute, išsiugdė žvitrią akį ir kokybišką fotografijos supratimą. Žurnalo „Sovetskoje foto“ korespondentas  K. Višneveckis, aristokratiškos kilmės buvęs diplomatas, stebėjosi, kad per tris savaites R. Augūnas sugebėjo Egipte prigaudyti tiek saulės. Juk važiavo su grupe turistų, vadinasi pagal sovietinius grupinės atsakomybės principus negalėjo vienas pats apibėgti piramidžių.  Sugrįžęs suruošė parodą „Po Egipto saule“.
 Iš kur tas Romualdo polinkis išsiveržti iš laiko varžtų? Juk tėvelio profesija buvo labai proziška-kalvis, o Romualdas svajoja apie jūrą. Įkuria Gelvonų mokykloje „pogrindinę“ organizaciją, kurios nariai mokosi Morzės abėcėlės ir pasilipę ant kaimo stogų mėgina susišnekėti vėliavėlėmis. Matyt, „morzininkus‘ pastebėjo saugumas, nes mokykloje pasirodė trejetas odiniais paltai ir žaliomis skrybėlėmis. Tardė po vieną :kas organizatorius? Sunaikino vėliavėles ir kitus jūrinės Lietuvos ženklus, bet Romualdas vis vien važiavo į Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Sunku pasakyti, ar būtų tapęs kapitonu, jeigu būtų praėjęs konkursą.
 Kas liko iš didžiųjų vaikystės svajonių? Juk fotoaparatas buvo tik gyvenimo palydovas. Geografija. Romualdas prisipažįsta kelionių knygas vaikystėje rijęs godžiau už Justą Pilyponį. Žemėlapius studijavo pasitiesęs ant grindų. Man gerai pažįstama ši aistra, nes vaikystėje visus žemėlapius iš vadovėlio dar ir persipiešdavau, o pasitikrinti, kaip viskas atrodo tikrovėje, galėjau tik sulaukęs žilo plauko. Romualdas pamėgino pakeliauti anksti, vos baigęs technikumą. Pirmoji kelionė dar studijuojant buvo uždarbinė- į plėšinius. Kazachstane porą mėnesių vėtė grūdus, o uždirbo dešimteriopai daugiau už stipendiją. Kai Maskvoje, GUMe ėmė traukti iš lagaminėlio pundus pinigų po rublį, minia šnabždėjosi:“Gal iš aukso kasyklų grįžta ar anglies šachtų?“ Užteko kostiumui, batams, marškiniams ir net stiliagiškam kaklaraiščiui. Tokia tada iš tikrųjų buvo materiališkų svajonių viršūnė. Po metų jau riedėjo link Elbruso. Pamatęs nusivylė : aukščiausias kalnas Europoje, bet kai pakeli galvą, kepurė nenudrimba. Kas kita, kai užkopė į viršūnę ir pamatė debesis po kojomis. Anuomet susirinko prie Elbruso visas Pabaltijys: po 50 žmonių iš kiekvienos respublikos. Ir dabar kasmet ištikimiausieji vis susitinka.  Tokia stipri alpinistiška draugystė. Meilė irgi, nes kalnuose Romualdas sutiko savo žmoną. Nemažai  R. Augūno fotografijose dominuoja giminių personažai-ciklas mano giminės. Tad savaime atsiras klausimas-kas čia,  negi šeimos fotoalbumas?
 O kas kita, jeigu ne šeimos fotoalbumas yra  prancūzo Henri Lartiqueo 136 valstybei paliktieji fotoalbumai? Niujorko Moderniojo meno muziejus jį pirmąjį kaip fotomenininką įsileido į savo sales, porą metų anksčiau, negu mūsų Dailės muziejus surengė meninės fotografijos parodą(A.Sutkus, R. Rakauskas, V. Naujikas, A. Kunčius).  Fotografijos meno draugijos įsikūrimo metais R. Ozolas užrašė  dienoraštyje:“Mes gyvenam tokiu metu, kad netgi TIK GYVENDAMI  atliekam pareigą savo tautai“. O kokią pareigą atliko fotografija? Fiksuodama tą gyvenimą.Tad ar galima iš jos reikalauti, ko nepadarė? Ar ne geriau susipažinti ir suprasti, ką ji nuveikė žengdama net labai mažyčius savo žingsnelius. Lietuvoje toks mažosios fotografijos supratimas dar vos vos plėtojasi, kai užsienis seniai nesibodi peržengti ribas tarp didžiosios ir mažosios fotografijos, tarp profesionalumo ir mėgėjiškumo, tarp laiko , kuris buvo ir yra dabar.
 Kaip išskirti, kur yra mažas, o kur didelis gyvenimas? Viename krašte- vaikystė su kailinukais, kitame- suaugę dėdės neša Leniną. Tačiau viskas sutelpa į vienos kartos gyvenimą, intymų, nes šeimoje ar namų kieme, viešą, nes yra demonstracijos, talkos, vestuvės ir laidotuvės. Manyčiau, kad tuo ši R. Augūno knyga ir yra išskirtinė. Jūs nejausite ribų vartydami puslapius, kaip nėra jų ir gyvenime. Tai universali gyvenimo fotografija, kaip nors specialiai neakcentuojanti psichologinių ar egzistencinių problemų. Kine panašus buvo japonų režisierius Y. Odzu, stebėjęs šeimos gyvenimą su vestuvėmis, laidotuvėmis, kartų kaita ir palaipsniu svetimėjimu. Tiesa, R. Augūnas nėra toks šaltas, pabrėžtinai neutralus stebėtojas. Prasimuša lietuviškas lyrizmas. Neveltui sako, kad iš visų Lietuvos fotografų jam artimiausias R. Rakauskas ir žmogiškoji šiluma jo fotografijose. Tačiau sudarytojas A. Macijauskas surado ir sau artimų bruožų-ironiją, polinkį į vyriškus paišdykavimus su kūno fotografija, veidų tipizavimą turgaus fotografijose. Visaip gimsta portretai ir peizažai, kai po ranka turi fotoaparatą. Nepastebėjau, kad R. Augūnas nuolat spragsėtų, kaip dabartiniai paparacai. Tačiau ir nebuvau ten, kur buvo kuriami ilgesni ciklai :  auksinės vestuvės, mano giminės ar  laidotuvės. Ir ilgi, ir trumpi R. Augūno fotoaparato spragsėjimai- su ta pačia nuotaika apie praplaukiantį kartu su autoriumi gyvenimą . Reti atvejai, kada atsiranda laikų paralelės: demonstracijos seniau ir dabar. Pozicija panaši: stebėti gyvenimo išskirtinybes ir mūsų troškimų keistumus. 
 Keista , kad įdomiausi dabar atrodo darbai, kuriuos kadaise beveik visi po tuputį dirbome- gyvendami vaikystėje kaime ar atostogaudami vėliau. Šieną veža, kasa bulves, valo runkelius. Daugelis esame stebėję ir skerstuves- žiaurų, bet įdomų reginį. Šuoliai į vandenį- visų vaikų malonumas. Nuo jų prasideda ir dramatiškas Gyčio Lukšo filmas „Duburys“. Kinas gali atsigręžti į praeitį, ją kaltindamas tuo, ko nedavė ar ką sudarkė. Fotografija gali tik padėti spėlioti, kas buvo prieš tai ar po to. Ji – mūsų atminties taškai. Kitiems – galbūt priminimas, kad be emocijų išmintis yra laikina ir plokščia. Kaip rašė L. Aninskis :“Žmogus minties jėga pakylantis į „gotikines aukštumas‘, kojomis visada tvirtai stovi ant žemės“.

                                                              Skirmantas   Valiulis


 
Kiti leidiniai