Atgal
Gytis Skudžinskas. Tyla



Žodis – sidabras, tyla – auksas. Ši tarptautinė patarlė jau seniai tapo chrestomatine tiesa, diktuojančia, kad išmintingas tylėjimas turi žymiai didesnę vertę už iškalbą, retorinę akrobatiką ir daugžodžiavimą. Nors pirminė šios tiesos paplitimo teritorija yra kasdienė, buitinė aplinka, jos galiojimas (ir tuo pačiu galia) ypač gerai pastebimas „aukštojo“ meno visatoje. Beveik nebylus Šarūno Barto, Kim Ki-duko ar Andrejaus Tarkovskio filmas, kino gurmanų akimis, yra vienareikšmiškai vertingesnis (dvasingesnis) už kokį nors, tarkime, nepriklausomą amerikietišką filmą, kuriame kalbama nemažai. „Tylios“ Romualdo Rakausko nuotraukos tradicinės fotografijos mėgėjams visuomet bus vertybiškai pranašesnės už, pavyzdžiui, rėksmingus Nan Goldin kadrus.

Tyla meno kontekste turi ilgą garbinimo tradiciją. Iš profesionalaus meno sferos šis polinkis sudievinti ir sureikšminti tylą persirito ir į mėgėjiškos „meninės“ fotografijos pasaulį: nesunku suprasti, jog daugybė pradedančių meninių ambicijų turinčių fotografų yra įsitikinę, kad kuo atvaizdas „nebylesnis“ ir paslaptingesnis, tuo geriau. Viena iš kraštutinių to formų – nuotraukos, kuriose koks nors poetiškas, mįslingas ar filosofiškas tekstas yra stilizuota forma užrašytas ant portretuojamo žmogaus kūno ar ant šio rankose laikomo popieriaus lapo; taigi, pats personažas tokiu būdu lieka „iškalbingai nebylus“.

Štai kur pagrindinis paradoksas: kaip demonstruoja pastarasis pavyzdys, „meninė“ tyla visgi turi žodžio savybių – tai yra ji turi milžinišką prasminį krūvį, užuot „nereiškusi nieko“. Daugelio „rimto“ meno mylėtojų įsitikinimu, tyla „pasako“ daug daugiau nei žodžiai, nes yra nepalyginamai talpesnė. Įprastas, įkūnytas žodis šioje (modernistinėje) mąstymo sistemoje yra baigtinis, suvaržytas, ankštas, netobulas. O tyla šia prasme yra tas Žodis, kuris „buvo pradžioje“, dar neturintis kūno ir todėl potencialiai reiškiantis Viską. Tyla moderniajame mene – ar tai būtų kinas, tapyba ar fotografija – visada yra transcendentinė ir egzistencinė, perkrauta žmogiškų prasmių.

Visai kitaip yra postmoderniajame mene, kuriame, jei tik jis yra sąžiningas pats sau, „nėra nieko anapus diskurso“, anot Derridos maksimos. Tyla čia yra diskursyvi, dalinė, turinti ne visa apimančią transcendentinę prasmę, bet daugybę prieštaringų reikšmių, įžūliai įsiveržianti į paties kalbėjimo vidų ir tuojau pat ironiškai susisprogdinanti. Čia ji dažniausiai nėra tai, kas atrodo. Ji – netikras auksas, kuris žiba ne tam, kad apgautų, bet pirmiausia tam, kad demaskuotų „tikro“ aukso netikrumą.

Pastaroji frazė puikiai apibūdina Gyčio Skudžinsko ciklą Tyla. Kiekviename abstrakčiame kadre mes matome tarsi aukso pjūvį – bet ne tą, kuris žymi tobulą proporciją tarp dviejų dalių, o kitą, kuris žymi plyšį, trūkį pačiame „aukse“, „prasmingos tylos“ neįmanomybę. Už šios linijos – šio horizonto – nieko nėra, kaip nieko nėra anapus deridiško diskurso. Bendrojoje reliatyvumo teorijoje egzistuoja tokia sąvoka: įvykių horizontas. Kalbant paprastai, tai yra erdvėlaikio riba, už kurios vykstantys procesai ar įvykiai nėra matomi išoriniam stebėtojui – pavyzdžiui, sfera, gaubianti juodąją skylę, iš už kurios mūsų nepasiekia jokie signalai. Tylos ciklo darbai vaizduoja vizualią tylą kaip tokį „įvykių horizontą“ – už jos nieko nėra, ir spėlioti, kokios gelmės ten galėtų slypėti, nėra jokio reikalo.

Ir jei, pavyzdžiui, tipiškai modernistiniuose abstrakčiuose Marko Rothko tapybos darbuose, taip pat dažnai horizontalia linija padalintuose į dvi dalis, spalvos „išeina už drobės ribų“ (taigi, anapus diskurso, į mitinę ikikalbinę, bet vis tik egzistenciškai „prasmingą“ erdvę), G. Skudžinsko abstrakčiose fotografijose, kurios sąmoningai ar nesąmoningai cituoja M. Rothko tapybą, nieko panašaus nenutinka. Čia spalvoms nėra kur išeiti, arba mes tiesiog neturime jokių įrankių tam, kad sužinotume, kas jų ten laukia. Kitaip tariant, mes neturime skafandro, kuris leistų mums bent kiek ilgiau išgyventi erdvėje anapus diskurso, visiškoje tyloje (kaip vakuume), nuogoje tikrovėje. Dėl to žiūrėti į Gyčio darbus, kurie primena langą, už kurio yra tik akinanti tuštuma, lyg ir nejauku. Ar tai tikrai fotografija? O gal tik žaidimai su skaitmeniniu gradient fill įrankiu?

Bet mūsų akis, tas taip lengvai provokacijoms ir pagundoms pasiduodantis organas, atsisako galutinai patikėti, kad nežino, į ką žiūri, kad ši tyla neturi jokios „žmogiškos“ prasmės, kad ji neslepia jokių metaforų ir mitinių motyvų. Perteklinės fotografinės kultūros ištreniruota akis atkakliai ieško pažįstamų formų, o kai neranda šių, dairosi nuorodų į transcendenciją ir „tylių apreiškimų“. Tą jos (ar mūsų pačių) silpnybę puikiai žino daugybė meninės fotografijos riterių (tiek profesionalų, tiek mėgėjų, jei tarp jų dar liko koks nors skirtumas), iškalbingai tylinčių savo kūriniuose.

G. Skudžinskas, priešingai, tyli taip, kad žiūrovo akis pamažu priverčiama suvokti visą šio prasmės ieškojimo tyloje absurdiškumą. Jis demonstruoja, kad šis instinktyviai pasirenkamas kelias yra klaidingas. Tai, ką jis vaizduoja savo darbuose, ir yra tyla. Ir nieko daugiau.

Jurij Dobriakov. Aukso pjūvis


Gytis Skudžinskas
Tyla / Silence. – Vilnius: Kultūros meniu, 2011. – 84 p.
Fotografijų albume Tyla publikuojamas to paties pavadinimo menininko
Gyčio Skudžinsko fotografinis projektas.
ISBN 978-609-95138-5-0

Projekto vadovė / Project leader
Eglė DELTUVAITĖ
Fotografijų sekos sudarytojas / Photo Editor
Gintautas TRIMAKAS
Dizaineris / Designer
Gytis SKUDŽINSKAS
Tekstai / Texts:
Jurij DOBRIAKOV
Agnė NARUŠYTĖ
Rolandas RASTAUSKAS
Korektorė / Proofreader
Renata KANIAVIENĖ
Vertėjas / Translator
Jurij DOBRIAKOV
Leidėjas / Publisher
VšĮ KULTŪROS MENIU
www.kulturosmeniu.lt
Spaustuvė / Printing House
DRUKA
www.druka.lt
Popierius / Papier:
Phoenixmotion Xenon 170 g,
Munken Print 150 g
Tiražas / Edition
500
Rėmėjai / Sponsors:
LR Kultūros rėmimo fondas
VšĮ „Atvira visuomenė ir jos draugai“


 
Kiti leidiniai