Atgal
Gyvos žemės mintys


1999 m. rugsėjį Mažeikiuose Trečiojo tarptautinio seminaro metu buvo atidaryta ir pirmoji tarptautinė fotografijų paroda „Gyvos žemės mintys".

Vėlesniais metais (2001 ir 2003) buvo surengtos dar dvi parodos: abi su katalogais, gausiu laureatų būriu, krūva prizų ir dideliu užsienio dalyvių skaičiumi. Atokesni Lietuvos miestai, tarp jų ir Mažeikiai, pasigenda didesnio kultūros ir meno žmonių dėmesio, todėl į čia vykstančius renginius suplūsta minios žiūrovų, o tarptautinė fotografijų paroda, kurioje greta vietinių autorių savo darbus eksponuoja ir Lenkijos, Estijos, Čekijos, Vokietijos, Latvijos, Austrijos, Bulgarijos, Irano, Japonijos, JAV, Prancūzijos, Ukrainos, Vengrijos fotomenininkai,– tai jau įvykių įvykis. Na, o tokioje parodoje vietinio autoriaus (ir ne vieno) laimėtas apdovanojimas – prisiminimas visam gyvenimui. Didelio atgarsio susilaukė ir drauge su paroda rengiami tarptautiniai fotografų seminarai: bendras fotografavimas, išvykus į miesto apylinkes ar atokesnius objektus, skaitomi pranešimai ir viso renginio apvainikavimas – bendra seminaro dalyvių paroda. Įdomu ir tai, kad šios parodos fotografijos pasilikdavo Mažeikiuose ir galėjo būti naudojamos saviems reikalams.

Deja. Taip gražiai prasidėjusi ir jau tradicine tapusi (trys parodos!) tarptautinė fotografijų paroda tyliai užgeso. Sunku pasakyti kodėl? Gal pristigo entuziazmo, gal vietinės valdžios dėmesio, o  gal ir vieno, ir kito.

Laimei, praėjus beveik šešeriems metams, vietinio entuziasto, fotomenininko Jono Strazdausko pastangomis tarptautinė fotografijų paroda „Gyvos žemės mintys“ atgimė. Tiesa, ne tokiu kaip kadaise įspūdingu dalyvių ir darbų skaičiumi. Šiais metais į ketvirtąją parodą, be Lietuvos autorių, savo darbus atsiuntė fotografai iš Ispanijos, Čekijos, Latvijos, Lenkijos, Japonijos ir Baltarusijos. Ir konkursui atsiųstų fotografijų kiekis menkesnis – tik 400. Nepaisant to, vertinimo komisija: Aleksandras Macijauskas, Skirmantas Valiulis, Stanislovas Žvirgždas, Jonas Staselis ir Jonas Strazdauskas, turėjo ką veikti, kol išdalino nemenką kiekį apdovanojimų ir prizų.

Šį kartą vienas svariausių apdovanojimų – „Orlean Lietuva“ prizas – atiteko mažeikiškiui Algimantui Tirlikui už fotografiją „Nutupdymas“ apie naftos perdirbimo gamyklos remonto darbus ar agregatų atnaujinimą. Dramatiška, dūmuose skendinti nuotrauka primena kosmodromo raketų paleidimo aikštelę, kur startui ruošiamas eilinis kosminis laivas. Meninės raiškos priemonėmis autoriui pavyko sukurti išraiškingą fotografiją, perteikti nuotaiką, momento svarbą, neeilinį požiūrį į darbo temą.

Rotari klubo prizo laimėtojas Saulius Jokužys akto fotografijose transformuoja formą, kūnus įkomponuoja, sulydo su gamta ir parodo žmogaus ir jį supančios aplinkos vienovę. Ypač išraiškinga nuotrauka „Perpetum mobile“, kur per kūnų susipynimą, jų judėjimą suvokiame amžiną, nepaliaujamą gamtos atsimainymą, kasmetinį atsinaujinimą. Transformuoti kūnai primena gamtos padarus: jūros žvaigždes ar kažkokius fantastinius jūrų gyvius.

Ne mažiau įspūdingos ir kitų laureatų nuotraukos: Remigijaus Mockaus pusryčiaujantys vikšrai, Rimanto Nalivaikos tetervinų dvikova, Marinos Terleckajos (Baltarusija) monumentas ir perintis paukštis, Dzeinos Saulytės (Latvija) paralelė ir daugelis kitų.

Ypatingai reikėtų pagirti jaunuosius fotografus Rūtą Kučinskaitę, Aureliją Laurutytę, Karoliną Dulytę ir Arvydą Janickį, sėkmingai pasirodžiusius šiame konkurse ir nė kiek nenusileidusius suaugusiems meistrams.

Dėkojame ir mūsų senam bičiuliui fotomenininkui iš tolimosios Japonijos Toshiki Ozawai, kuris nuolat dalyvauja Lietuvoje rengiamose parodose, čia leidžia savo kūrybos albumus, rengia mūsų autorių parodas savo krašte ir skatina japonų fotografus taip pat dalyvauti mūsų renginiuose. Šioje parodoje jis pelnė Mažeikių rajono savivaldybės specialų prizą už Lietuvos fotografijos populiarinimą.

Dar norisi atkreipti dėmesį, kad šį kartą į parodą buvo atsiųsta ypač daug fotografijų su drugeliais, paukščiukais, vabaliukais ar kitai gyviais. Dalis geresnių nuotraukų pateko į parodą, tačiau ateičiai pageidautume mažiau tokių darbų. Ne vien mieli gyvi padarėliai yra gyvos žemės mintys. Esama ir kitokių: ekologinės problemos, gamtos niokojimas, žmogaus ir gamtos santykiai arba  darnus sugyvenimas, puoselėjimas, pagarba viskam, kas gyva.

Manytume, kad atgimusi tarptautinė fotografijų paroda „Gyvos žemės mintys“ tikrai pavyko ir viliamės, kad vėl atgaivinta graži tradicija jau daugiau nebenutrūks.

                                                                                       Stanislovas Žvirgždas

 
Kiti leidiniai