Levas Aninskis. Saulė šakose |
(apybraižos apie lietuvių fotografiją) Vilnius, 2009
UDK 77(474.5)(091) An-106 ISBN 978-9955-438-43-4
Leidinį remia:
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija Kultūros rėmimo fondas
Vertė iš rusų kalbos Stanislovas Žvirgždas Redaktorius Genovaitė Savickienė Maketavo Jonas Ramoška
© Levas Aninskis © Stanislovas Žvirgždas © Lietuvos fotomenininkų sąjunga © VšĮ Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas
Spausdino UAB ARX Baltica Veiverių g. 142 b. LT-46353 Kaunas Tel. 8-37 20 16 35, faks. 8-37 20 17 45 Kaunas@arxbaltica.lt
1969 m. Maskvoje, po parodos „9 Lietuvos fotografai“, prabilta apie lietuvių fotografijos mokyklą. Vėliau, surengus mokslines konferencijas ir seminarus, kurių metu buvo aptarti pagrindiniai fotomokyklos bruožai, kritikai, menotyrininkai ir žurnalistai šį terminą jau nuolat vartojo. Rusijos literatūros, kino ir televizijos kritikas, Lietuvos fotomenininkų bičiulis Levas Aninskis 1982–1983 m. parašė knygą („Saulė šakose. Apybraižos apie lietuvių fotografiją“). Knygos pirmojo skyriaus sutrumpintas vertimas į lietuvių kalbą pakeistu pavadinimu „Betgi tai lietuvių mokykla!“ buvo išspausdintas 1983 m. žurnalo „Pergalė“ ketvirtajame numeryje (šiuo Nijolės Kvaraciejūtės vertimu pasinaudota ir šiame leidinyje).
Knyga buvo išspausdinta 1984 m. kaip metodinė priemonė. Tuometinė cenzūra iš knygos antraštės išbraukė žodžius „Saulė šakose“ ir paliko pavadinimą „Apybraižos apie lietuvių fotografiją“. Vėlesniais metais ir kiti rusų menotyrininkai (Viktoras Diominas, Anri Vartanovas, Vladimiras Borevas, Valerijus Stignejevas, Neja Zorkaja, Moisiejus Kaganas ir kt.) daug dėmesio skyrė lietuvių fotografijai, tačiau ši knyga, regis, geriausiai atskleidžia lietuvių fotografijos mokyklos ištakas, jos raidą, kūrėjus. Nuo knygos išleidimo praėjus dvidešimt penkeriems metams, Lietuvoje daug kas pasikeitė: tapome laisvi, fotografija toli pažengė į priekį, o naujoji karta beveik nebemoka rusų kalbos. Todėl atsirado reikalas vertingą knygą išversti į lietuvių kalbą.
Verčiant susidurta su keletu smulkių netikslumų, kurie, suderinus su autoriumi, lietuviškame leidinyje ištaisyti. Pvz., autorius rašydamas apie L. Ruiko fotografiją „Malkos“ (rusiško leidinio II skyrius, p. 56) mini margą masyvą perkertančius turėklus, tačiau nuotraukoje matome ne turėklus, o ožį malkoms pjauti. Kitoje vietoje (ten pat, V skyrius, p. 73) autorius klysta R. Požerskio fotografijoje įžvelgdamas tik ką chirurgų išgelbėtą kūdikį. Nuotraukoje veiksmas vyksta prozektoriume:pirmame plane guli grubiai susiūtas kūdikis, o gilumoje dar skrodžiama mirusi motina. Ištaisytas ir dar vienas kitas netikslumas. L. Aninskio knygoje minima apie trys šimtai lietuvių fotografų nuotraukų. Autorius naudojosi įvairių metų almanachais „Lietuvos fotografija“ (1967, 1969, 1971, 1974, 1978, 1981), R. Rakausko ir A. Sutkaus „Vilniaus šiokiadieniais“ (1965) ir „Šalis ta Lietuva vadinas“ (1970), A. Kunčiaus „Senojo Vilniaus vaizdais“ (1969), katalogais „9 Lietuvos fotografai“ (1969) ir „Lietuva–69“, to laikotarpio parodų fotografijomis, tačiau knyga išėjo be iliustracijų.
Manome, kad skaitytojas yra gerai susipažinęs su knygoje aptariamais lietuvių fotografijos mokyklos meistrų darbais, kurie daugybę kartų buvo spausdinti įvairiuose leidiniuose ir eksponuoti parodose, todėl iliustracijų nėra ir lietuviškame vertime.
Stanislovas Žvirgždas
|