Atgal
Eglė Mėlinauskienė. Diagnozė

Sudarytoja ir dailininkė Rima Kiubaraitė-Sutkienė
Tekstas:
Eglė Mėlinauskienė
Skirmanas Valiulis
Vertė:
Agnė Narušytė
Kristupas Šepkus
Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas
Vilnius, 2005

ISBN 9955-438-21-5
UDK 616-006(474.5)(06)
Di-08


Eglė Mėlinauskienė
Diagnozė




 

             Gruodžio dvidešimt trečioji
     
            Už lango šviečia skaisti saulė, pagyvindama prieškalėdinį šurmulį. Visose penkiose operacinėse nuolat vyksta kova su liga, su mirtimi. Einu ilgu saulės nušviestu koridoriumi. Negaliu pasinerti šventės šurmulin, kai regiu akistatą su mirtimi. Gale koridoriaus, prieblandoje, seselė pirštu rodo į juodą maišą, gulintį ant vežimėlio. Nusmelkia negera nuojauta. Sustingstu apimta laikinumo jausmo, kuris jau, rodos, niekada nepraeis. Viskas tetrunka tik keletą akimirkų. Tarpdury pamatau du augalotus pirštinėtus vyrus. Liūdnai nužvelgiu tolstantį juodąjį maišą, slepiantį dar vieną netektį, dar vieną tyliai užgesusįjį Šv. Kalėdų išvakarėse. Esu visiškai atsiribojusi nuo šventinių nuotaikų, vis labiau įsisiūbuojančių už ligoninės lango. Maloniai šildanti saulė netrukdo man ilgam nugrimzti į save, justi ore virpantį gyvybės siūlą, kuris, atrodo, tuoj tuoj nutrūks. Aukštos įtampos erdvėj užgniaužiu kvapą, bijodama ją pažeisti. Čia net per didžiąsias metų šventes nesibaigia žūtbūtinės grumtynės. Būtent čia vėl esu priversta mąstyti apie Kalėdų šventės prasmę, apie kurią, skubėdami ir lėkdami atlikti nebaigtų darbų, supirkti kalėdinių dovanų, pamirštame, nes niekas nesustabdo. Mane sustabdė didelis juodas maišas su nujaučiamu turiniu ir dar tikriausiai nespėjusia atsiskirti siela. Kiekvieną dieną kažką atrandu. O gal būsiu ir daug praradusi. Juk turi būti pusiausvyra. Kalėdų šventės džiaugsmą jutau jau daugybę kartų, bet jos gilią prasmę atradau pirmą kartą. Negaliu liūdėti visu pasaulio liūdesiu, bet negaliu ir džiaugtis, kai aplink tiek skurdo ir skausmo. Visa esybe priešinuosi įsisiautusiam kalėdiniam košmarui ir visiems geriems jausmams, išreikštiems perkamąja galia. Norisi sprukti į kampą ir pasislėpt, kol visi, virtę kalėdiniais kalakutais, nurims.

          Gruodžio dvidešimt aštuntoji

          Grįžtu namo. Lendu po dušu, bandau nusiplauti visų metų purvą. Kūnas pasidaro gaivus ir švarus, bet kas nuplaus dvasios purvą, susikaupusį ne per vienerius metus. Atgailauju. Nežinau, kaip turėčiau padėti sau apsivalyti. Per vieną dieną turbūt viso vidaus neiškuopsi. Tačiau pradžia kada nors turi būti.

           Gruodžio trisdešimtoji diena

           Prisimenu visus, gulėjusius nukryžiuotojo poza ant šio siauro juodo stalo. Ypač negaliu pamiršti jų akių, kuriose baimė maišėsi su viltimi. Nepastebiu ant stalo išverstų vidurių, mąstau apie skaudžią štai šio žmogaus patirtį. Negaliu sugalvoti už jį, ką jis darė ne taip, tačiau turiu progą pamąstyti apie save. Jo gyvenimas sustabdytas. Šešių žmonių brigada daro viską, kad tas gyvenimas nenutrūktų. Kartais svarstau, kas atsitiktų, jei staiga visi tie medikai pasitrauktų. Nugara nubėga šiurpas. Ne, taip būti negali. Veju šalin mintis, jaučiu kažką esant virš galvos. Įdomu, kiek gi šioje patalpoje iš kūno išėjusių dvasių negrįžo atgal. Tie kasdien matomi vaizdai leidžia mano sielai po truputį laisvėti, nebevertinu daugelio žemiškų saitų. Nesakau, kad nemėgstu patogesnio gyvenimo ar niekinu jį, tačiau dabar aklai jo nesiekiu. Vis jaučiuosi esanti tik svečias šioje žemėje ir imu mąstyti apie savo laikiną paskirtį. Kartais pagalvoju, ar nuolat besisukančios mintys apie laikinumą nepavers manęs belyte esybe, prarandančią visą moteriškumą. Ant šio stalo patekusieji tarytum netenka lyties. Man jie- viso labo tik žmonės, į kuriuos žiūriu ir analizuoju. Turiu retą galimybę - stebėti žmones, apimtus dvejonių ir abejonių, jų gyvenimo kryžkelėje. Kasdien matant prie išverstų vidurių, supjaustytos galvos galima priprasti, prie žmogaus skausmo - turbūt niekada. Į ką visa tai panašu? Į teatrą labai retai, greičiau į gyvenimą. Kartais jaučiu kokio jaunuolio, dar nepradėjusio savarankiško gyvenimo, dvasinę kančią, kartais - senos močiutės fizinį skausmą, sklandantį ore, besiblaškantį tarp šių keturių sienų, nerandantį vietos.
          Sykį manęs kažkas paklausė, kam tau visa tai. Mėginu nusakyti savo tikslo esmę. Negaliu visko paaiškinti iki galo, nes kiekviena diena vis kitokia, kažkas vis keičiasi. Kiekvienąkart atrandu tiek savyje, tiek savo ryšiuose su čia esančiais ką nors nauja. Kaskart stebiu nepakartojamą atskiro žmogaus santykį su mirtimi ir gyvenimu. Dažniausiai tai būna tylus monologas, kurį pajunti visomis kūno ląstelėmis. Aplink šurmuliuoja medikų brigada, kažkas kažko paklausia, juokauja. O aš jaučiu spengiančią vienatvę, gulinčio vienišo žmogaus vienatvę ir ore tvyrantį jam skirtą nuosprendį, vienintelį ir neapskundžiamą. Kartą, žiūrėdama į menkutį nenusakomo amžiaus ir lyties kūnelį, paklausiu gydytojų, ar verta dar ką nors daryti. Atsakymas buvo vienas: verta, visuomet verta. Matau, kaip čia sunkiai kovojama. Tame man baisiame kovos už gyvybę chaose jaučiu šmėžuojantį mirties šešėlį. Ir neteisūs tie, kurie kalba apie medikų aplaidumą, aplaidumą būtent ten, kur viskas daroma dėl žmogaus gyvybės. Diena iš dienos stebėdama kovą už gyvybę, galvoju, iš kur tie žmonės semiasi stiprybės, kai, sutelkę visą dėmesį, stovi prie operacinio stalo po 4- 5, o kartais ir daugiau valandų. Klaidos čia neatleidžiamos, o dažnai dėl paties ligonio nenoro grumtis su liga taip pat kaltinami gydytojai.

        

    Gruodžio trisdešimt pirmoji

          Šiandien- paskutinė metų diena. Pagaliau sulaukėme išsvajoto naujametinio sniego, nors ir šlapio, bet vis tiek suteikiančio pakilesnės nuotaikos. Veržiuosi darban. Dar gerai nesuvokiu, iš kur ta  trauka ir kas čia taip vilioja: ar žmonių gerumo ir paprastumo pilni santykiai, ar pati fotografija. Manau, viskas kartu. Galbūt ir čia, kaip ir visur, atrastum povandeninių rifų, bet sąmoningai jų neieškau, o ir nesinori knaisiotis smulkmenose. Mane domina ir džiugina susidarę santykiai tarp medikų, medikų ir ligonių ir patys medikai kaip asmenybės. Esu priimama į šį kolektyvą labai natūraliai ir šiltai. Myliu šiuos žmones už jų kantrybę, pasišventimą, toleranciją. Net pilkos be saulės dienos ir pasitaikančios ekstremalios darbo situacijos nesugadina jų santykių. Paskutinę metų dieną daromos sudėtingos operacijos. Galvoju, ar tai svarbu jas atlikti dabar, ar negalima jų atidėti kitiems metams? Jei visa tai vyksta, tikriausiai neįmanoma sustabdyti šio traukinio, nes kai kam tai galbūt paskutinis šansas į jį suspėti. Kito paprasčiausiai gali nebesulaukti. Kažkurioje operacinėje girdžiu kalbas apie planuojamus kitais metais rašyti mokslinius darbus. Daugelio operuojančių chirurgų veidai dar visiškai jauni, tačiau jie žino, kad vien tik praktinis darbas nėra visavertis be mokslinių studijų. Be to, onkologija- tai ta medicinos sritis, kur ypač svarbūs nauji pasiekimai. Smagu, kad Lietuvoje turime tokio jaunimo, tik ar užteks jam jėgų ir noro nuolat tobulintis, gilintis į mokslo problemas, atidavus visą save ligoniams ir... biurokratų kaprizams.

          Randai

          Stebiu operacijos pabaigą. Matau tik chirurgo akis, kupinas džiaugsmo dėl pavykusios operacijos ir tobulai užbaigtos siūlės. Akimirką abu žavimės išties gražia lygia siūle. Įsivaizduoju randelį po metų, kai visiškai sumažės ir taps sunkiai pastebimas. Tai ilgo ir kantraus chirurgo darbo nuopelnas- iki tobulybės išugdyti rankų, pirštų judesiai. Ar kas susimąsto apie šių rankų vertę? Kartais net pritrūsta kantrybės stovėti ir žiūrėti į gražiai mažėjantį pjūvį, nes tai yra be galo ilgas ir kruopštus darbas, prilygstantis dailiausiems mamos siuvinėjimams. Kitoje operacinėje siuvamas veidas. Čia siūlė stumiasi į priekį mikronų tikslumu. Nepavykus sugrįžtama atgal ir vėl- viskas iš naujo. Visi supranta, kad gyvenimas turi būti ne šiaip sau pratęstas, jis turi tapti nepriekaištingas. Niekada nesusimąsčiau, jog išoperavęs didelį naviko apimtos plaukuotos galvos odos gabalą chirurgas, sutelkęs vaizduotę, mintyse dėlioja neįtikėtinus "karpinių lekalus" tam, kad žmogui nereikėtų persodinti odos iš kitos kūno vietos, kurioje po to neaugs plaukai. Skeptikai pasakytų, jog numirti gražiai atrodant- ne privalumas. Tačiau jei operacija vyksta normaliai, chirurginė estetika yra lygiavertė jos dalis.

         Vidudienis. Atliekama paskutinė šių metų planinė operacija. Pagyvenusiai moteriškei operuojamas burnos ertmėje ir žandikaulyje esantis auglys. Kitose operacinėse skamba klegesys, juokas. Įkišu galvą pro duris, darbai eina į pabaigą, tvarkomasi. Naujametinės nuotaikos. Ne visur. Reanimacijoj tylu ir nelabai jauku, girdėti tik gyvybę palaikančių aparatų dūzgesys, monotoniškas ir nenutrūkstamas. Čia nebūna švenčių, čia gulintys jų nesuvokia, tačiau jie vis dar įstengia jausti. Čia vyksta kova už gyvenimą. Kiekvienu atveju niekas negali pasakyti, kiek tai truks, ar pakaks jėgų nugalėti. Kol gyvybę palaikantys aparatai dirba, žmogus ilsisi, kaupia jėgas paskutiniam, svarbiausiam apsisprendimui: būti ar nebūti. Liūdną naujametę pasaką seka vieniša eglutė koridoriaus gale. Užeinu į palatą, regiu kamputyje gulinčią moteriškę. Mačiau ją ir prieš Kalėdas. Šiandien paskutinė metų diena. Ji užsimerkusi, kalbinama tik su didžiausiomis pastangomis atveria akis. Stebiu: viską supranta, vadinasi- sąmoninga. Šiandien- tai didžiausias jos laimėjimas. Kvėpuoti pačiai jai dar per sunku. Išeinu iš palatos. Širdyje be galo smagu. Smagu už tą moteriškaitę, kuri taip sunkiai, bet kabinasi į gyvenimą. Galbūt Naujųjų metų rytą ji pagaliau įkvėps pirmą, taip ilgai lauktą oro gurkšnį, pašauksiantį ją vėl gyventi.
           Nesigailiu atsisakiusi naujamečių vakarėlių ir praleidusi paskutines metų dienas devintajame aukšte, kur virš durų kabo lentelė, jog pašaliniams įeiti draudžiama. Už šių durų slypi kasdienybėje neįsivaizduojamas gyvenimas, pilnas nuotaikų ir jausmo, tačiau visada su tuo pačiu svilinamų audinių, spirito kvapu, žalios ir raudonos spalvos monotonija.

          Devintas aukštas

         Pusė devynių. Iš tolo matau šviečiančius devintojo aukšto langus. Paspartinu žingsnį. Vadinasi, jau prasidėjo. Prasidėjo nauja devintojo aukšto diena. Bėgu lifto link, dar reikia suspėti persirengti nuo galvos iki kojų, kitaip sterilios zonos neperžengsi. Negaliu pavėluoti į pirmąjąoperaciją. Visur verda darbas, ligonis- jau ant operaciniostalo, tačiau operuojančio daktaro dar nematyt.Suspėjau. Visi gyvai šurmuliuoja, sveikinasi. Už kelių minučių stos tyla, pasklis dezinfekuojamųjų medžiagų kvapai,girdėsis rišamų raištelių šiurenimas, bus atliekama daugybė smulkių, kaip gerai išmokta malda nesikeičiančių paruošiamųjų darbelių. Suklysti nevalia. Turiu elgtis atsargiai: neprisiliesti ten, kur negalima ir nesimaišyti ten, kur nereikia. Kai operacija sudėtingesnė, privalau būti nei girdima, nei matoma. Žinau, kad tai labai svarbu ir operuojantiems, ir ant stalo gulinčiajam.Chirurgo akyse išvystu susikaupimą, išgirstu prašymą leisti pradėti operaciją. Dabar visas kalbas nustelbia ligonio kvėpavimą palaikantis aparatas, ištisą dieną skleidžiantis vienintelę nepakartojamą muziką. Kitos muzikos čia negali būti: visas dėmesys skiriamas darniai ligonio širdies ir kvėpavimo dainai. Paglostomas ligonio veidas, paliečiama ranka, ir tai- ne iš didelės meilės jam. Akylai stebimas bet koks odos spalvos ir temperatūros pasikeitimas. Tai tęsiasi visą dieną. Norėjau pasakyti ne darbo dieną, trunkančią aštuonias valandas, bet praleistas čia po dešimt, kartais ir daugiau valandų. Gerai, jei per tą ilgą darbo dieną bent operacijos būna vidutiniškai sunkios. Na, o jei diena pilna vadinamųjų ekstrinių operacijų ir gydytojas jaučiasi ne ką geriau už ligonį, gulintį ant operacinio stalo, tuomet labai reikalinga Dievo malonė. Tačiau apie blogą savijautą nekalbama ir ji gali būti tik nuspėjama iš vienintelės atviros vietos- akių.

            Sausio antroji

           Pagaliau, sulaukusi Naujųjų metų ir išdrąsėjusi, savo išmonę parodė žiema. Miestas sunkiai vaduojasi iš šventinio maratono. Tarsi apgirtusiu, nevalytu keliu, tuo pačiu atmintinai išmoktu maršrutu palengva riedu Santariškių link. Dar aptinku laisvą plyšį automobiliui pasistatyti. O kartais tenka apsukti ne vieną ratą, kad atrastum vietą. Nežmoniškai pusto. Devintajame aukšte pro nesandarius senus langus švilpauja vėjai. Šalta. Štai tau ir sovietinė statyba- pasisukus vėjui drebame iš šalčio. Ant operacinio stalo ligonis nurengiamas iki pusės. Įdomu, ar operacijos metu anesteziologui nekils klausimas: iš šalčio, o gal dėl deguonies trūkumo mėlynuoja ligonio lūpos? Darbas vyksta sklandžiai, nors šiandien susikaupimas reikalauja didesnių pastangų nei įprasta. Šventinio atsipalaidavimo pasekmės vargina beveik visus: juk medikai irgi žmonės ir turi visiems būdingų silpnybių. Dirbama dviejose iš penkių operacinių, kitose trijose- sanitarinis valymas. Ant stalo gulintis vyriškis alsuoja sunkiai.Žiūriu į rentgeno nuotrauką- plaučių beveik nėra, jie nebeoperuojami. Vienintelis kelias palengvinti šio ligonio kančias- išsiurbti vandenis plaučių srityje. Išvedami kateteriai apie plaučius besirenkančiam skysčiui nutekėti.
          Anksčiau torakalinio skyriaus pacientais tapdavo vien vyrai, dabar ten vis daugiau moterų. Ieškom patogesnio gyvenimo, bėgam nuo savęs ir už tai esam apdovanojami puokšte naujų ligų, vis dažniau onkologinių. Čia patekus laiką skaičiuoja mefistofeliškas laikrodis, gūdžiais dūžiais pranešdamas apie naują atėjimą. Ir apie išėjimą.
        
           Sausio penktoji

          Pirmame aukšte- priėmimo skyrius. Atrodo, visa Lietuva suvažiavo. Prabėgu pro šalį, sujudindama nežinomybės tyla vibruojantį orą. Prie kiekvienų kojų oriai pūpso kaimiškų gėrybių ir reikalingiausių daiktų prikimšti krepšiai. Stebiu, kaip žmonės pasitinka ligą, kaip susitaiko su ilgu buvimu šiuose "namuose". Nesmagu. Sumišusiuose veiduose daug nevilties ir baimės. Kai kurie atvyksta su visa palyda, jų akys giedresnės. Siauro koridoriaus oras nuo žmonių gausos pašvinkęs baime. Kartą pajutęs šį kvapą, nesumaišysi su jokiu kitu. Turiu skubėti: jaučiu, kaip jis skvwrbiasi į mane, neturiu jokios apsaugos.
           Mintyse badau palyginti šiuos naujus veidus su jau grįžtančiųjų namo. Pastruosiuose- daugiau patirties. Dauguma jų, praleidę čia ilgą laiką, išeina naujai perskaitę gyvenimo knygą, pagaliau išsiaiškinę savo buvimo prasmę ir tikslą. Tikrai žinau- visų jų požiūris į gyvenimą pasikeičia. Vieni jau tikisi viską suvokę, kiti- dar ieško. Labai norisi jiems padėti, paaiškinti, kad, norint atrasti laiko gyventi, nebūtina nieko ieškoti, tiesiog reikia imti ir gyventi. Visi mes turim šansą, net ir sutrumpėjus gyvenimui, nugyventi jį kokybiškai. Kadangi man netrukdo medicininis mąstymas, galiu stebėti šią aplinką paprasto žmogaus akimis, na, gal dar akimis žmogaus , jutusio mirties baimę, tačiau nepasiruošusio ją sutikti.
        
           Sausio aštuntoji

           Akys  slysta šviesiai dažytomis sienomis, labai gerai parinkta spalva tokiai gydymo įstaigai. Yra skyrių, kuriuose ir šviesi sienų spalva visada atrodo papilkėjusi, į juos nesinori užeiti, kažkokia nenusakoma įtampa ten tvyro. Tada ir sienos kaltos, o jos turbūt daugiausiai galėtų papasakoti. Kartais mėginu klausytis jų tylios išpažinties. Kad ir kokia būtų jų spalva, tai tikrų tikriausios lietuviškos Raudų sienos, saugančios slapčiausias mintis, troškimus, kartais net prakeiksmus. Seselė atidaro langą, įleidžia tyro oro, mikliapirščiai skersvėjai išsklaido nebaigtą sienų išpažintį. Bandau nuspėti išpažinties pabaigą, kurią nesugrąžinamai nusinešė vėjas, kartu atpūsdamas vos juntamus virtuvės kvapus. Suprantu, artėja pietų- valdiško davinio- metas. Kažkas pasiskundžia apetito stoka ir siūlo savo porciją likimo draugams. Retas čia priauga svorio. Dauguma grįžta visiškai sunykę, išvarginti sunkaus gydymo ir milžiniškų vaistų dozių, nuo kurių ne tik valgyti nesinori, bet ir prašosi laukan tai, kas suvalgyta. Atrieda maisto vežimėlis, prieblandoje skendinčiame koridoriuje kyla šioks toks sujudimas. Viena po kitos atsidaro durys- stipriausiai besijaučiantis palatos įnamis pasiima valgį, kiti ilgai kuičiasi spintelėse, ieškodami ko nors namiškių atvežto kas kvepėtų namais ir brangiais žmonėmis. Kartais net ir užsilikusi sausos duonos žiauberė rodosi skanesnė už bet kokį valdišką kepsnį. Tačiau jei čia gydaisi antras mėnuo- neturi ir tos  sudžiūvusios žiauberės, to mažyčio ryšio su namais. Ilgai besivartant ligoninės lovoje kiekvienas daiktas, primenantis namus, tampa be galo brangus.
             Po pietų, saulei pasisukus vakarų pusėn, stoja ramybės ir liūdesio laikas. Baigtos šiai dienai skirtos procedūros ir visos vizitacijos. Pamažu viskas rimsta, palatos skendi paslaptingoje šviesoje. Vakaro saulėje ilgėjantys šešėliai, rodos, ilgina kiekvieną minutę.
            Prasideda ligonių lankymo valandos. Vestibiulis virsta spalvingu kaimo gėlynėliu,pasklindančiu po visus aukštus. Palatoje jau girdėti giminaičių balsai, šiurenami maišeliai, varstomi maisto prikimšti šaldytuvai. Jei tai būtų ne ligoninė, pamanytum, kad rengiamasi vestuvių puotai. Jaunesnius ligonius vieną po kito lanko draugų būriai- jiems sunku susitaikyti su netikėta bendraamžio liga. Su jauno žmogaus negalia sunkiai susitaiko ir medikai, žinodami, kokia klastinga ir pavojinga ši liga jaunam organizmui, kuriame visi ląstelių dauginimosi procesai vyksta greičiau. Kelios moterytėsįnirtingai mina koridoriaus grindis, sukdamos nuobodulio ratus. Žinau, jų niekas nelanko, ir ne todėl, kad nemyli- tiesiog jos gyvena kitame Lietuvos krašte, iš kur kelionė ilga ir ne visiems įkandama. Matau jų veiduose ilgesį- tai kartojasi kiekvieną popietę. Jos liūdnos vaikšto koridoriais, nenorėdamos trukdyti kitų ligonių pasimatymo su artimaisiais imtymių akimirkų. Prasiveria galinės palatos durys, ir rūškaną prieblandos maršką perplėšia skambus vaikiškas juokas, kuriame nėra nė krislelio liūdesio. Mažų kojyčių trepsėjimas užpildo spengiančią tylą, dalindamas visiems bedantę šypseną, priversdamas nusišypsoti net rūsčiąsias sienas. Mažos rankelės apsiveja brangiausio žmogaus kaklą- kažkas tyliai nubraukia ašarą. Jausmai- išdavikai, jie kartais tampa per daug atviri. Klausiu savęs: ar tik atsidūręs ties gyvenimo kryžkele žmogus mums tampa be galo brangus? Kodėl, pajutę artėjančią netektį, taip stipriai įsikimbame į jį? Kiekvienas tik savęs galim paklaust šito ir patys sau atsakyt.

              Sausio šešioliktoji

             Šiandien penktadienis- paskutinė darbo savaitės diena. Išeinu šeštą. Lauke jau visiškai tamsu, spaudžia šaltukas. Dviejose operacinėse dar tęsiasi darbas, ir neaišku, kiek jis truks. Palinkiu visiems ramaus savaitgalio. Prisiminiau, kad turiu aplankyti chemoterapinio skyriaus trečiajame aukšte esančią linksmą vyrišką palatą. Ten guli jaunas vyrukas, mano fotografijų personažas. Praveriu palatos duris ir išvystu užgesusias vaikinuko akis. Suspaudžia širdį, jis jau visą parą guli nepasijudindamas su prijungta lašine. Su kiekvienu leidžiamos "chemijos" lašu blėsta jo žvilgsnis, menkutį kūnelį tampo pykinimo traukuliai. Mačiau jį prieš tris savaites, tai buvo guvus, spindinčių akių vaikinas. Dabar jo sulysęs kūnas atrodo per menkas didelei lovai, nuplikusi galva tarsi susitraukė; nugara nubėga šiurpas. Ne visi taip sunkiai pakelia chemoterapinį gydymą, tačiau šio jauno taip besikankinančio žmogaus išties labai gaila. Lemtis jam negailestinga: tik sulaukęs pilnametystės, net nespėjęs pasidžiaugti gyvenimu, pasmerkiamas kančioms. Po kiekvieno chemoterapijos seanso silpsta kūnas, blogėja kraujas ir reikia nemažai pastangų jam pagerinti, kad būtų galima vėl suleisti kitą dozę. Visus palatos vyrus palaiko šalia gulinčio linksmo vidutinio amžiaus vyriškio stiprybė. Jam gydymo chemoterapija kursas nė motais; jis tik sustiprėjo, pradėjo daugiau valgyti, geriau jaustis ir plaukai nenuslinko. Tad, būdamas stipriausias, kaip motina rūpinasi likimo draugais. Nejučia juokaudama tarp šių vyrų pasijuntu tarsi sveikų smagių bičiulių kompanijoje. Jų optimizmas tiesiog užburia. Tik užmetusi akį į savo jaunąjį draugą, sugrįžtu realybėn- jo pavargęs nebylus žvilgsnis seka kiekvieną mūsų judesį, žodį. Žinau, jis nebeturi jėgų net kalbėti, bet mūsų buvimas šalia teikia galios nepasiduoti. Tai pirmas ir pats didžiausias išbandymas per rtumpą jo gyvenimą. Rodos, šį metą jaunuolis turėjo skirti meilei, svajonėms. Prašau visų aukščiausiųjų pagalbos šiam vaikinukui, noriu matyti jo šypseną ir spindinčias akis. Jis nenusipelnė taip kankintis. Kai matau jaunų žmonių kančias, mąstau, kieno kaltes jie atperka.

           Sausio devynioliktoji

          Kaip visada apniukusi, negalinti išaušti lietuviška diena. Labai trūksta saulės- tai stokai suverčiame visus gyvenimo nesmagumus. Dėl šviesos stygiaus sunku orientuotis, koks paros metas, ir diena be galo prailgsta. Norisi išbėgti puodelio kavos, bet žadėjau daktarui dalyvauti kitoje operacijoje; bus reikalinga mano pagalba filmuotai ir fotografuotai medžiagai parengti. Operacija turėtų būti nekasdienė ir, matyt, svarbi mokslui. Na, kas svarbu mokslui, ne visada įdomu fotografui, tad savo fotoaparatą abejodama pasidedu šalia. Tai, kas įvyko po dešimties sekundžių, paveikė lyg dešimt vienu metu išgertų kavos puodelių. Pro operacinės duris pamačiau į mane skrendantį vežimėlį su konvulsijų tampomu ligoniu, vos spėjau atšokti šonan. Taip tai tas pats ligonis, kurio operacijos laukiau, tik pasikeitė visas scenarijus. Vyras, sergąs irstančiu liežuviošaknies naviku, turėjo būti operuojamas planine tvarka. Viskas taip ir vyko, kol jis atsidūrė operacinėje. Ligonis jaunas, gražiai nuaugęs, tik be galo išblyškęs. Na, bet čia pakliuvęs retai kas raudoniu pražysta. Tačiau apmąstymams laiko nebebuvo, akys nespėjo žiūrėti, ausys- klausyti. Irstantis auglys pradėjo kraujuoti ir dusinti ligonį. Štai tau ir ekstra situacija, kai visiškai keičiasi operacijos pobūdis. Laimė, kad ligonis jau saugesnėje vietoje. Bet net ir čia delsti būtų pražūtinga. Žmogus kosėjo, duso, bet kurią akimirką viskas galėjo baigtis tragiškai. Tokiu atveju, kai nebėra laiko laukti, belieka rizika- dar vienas profesinis komandos darbo patikrinimas. Tada gali išgirsti ir netyčia išsprūdusį keiksmažodį ar kokią ne vietoje išrėktą emocingą repliką. Tai stresinėje situacijoje prasiveržęs nesąmoningas mėginimas sumažinti įtampą. Nekreipiu dėmesio. Juk daugelis iš mūsų nežinome, kaip elgsimės ekstremaliomis aplinkybėmis. Aš, pavyzdžiui, suprasdama, kad niekuo negalėsiu padėti ir bijodama pakenkti, rodos, nustojau kvėpuoti. Palengva ligonis, veikiamas narkozės, ėmė rimti, nors operuoti buvo pradėtas dar esant aiškiam raumenų tonusui. Pažvelgiau į to vyro gimimo metus ligos istorijoje ir, lyg seniai pažinodama, verčiau tariamus jo gyvenimo lapus. Mintyse piešiau jaunos gražios žmonos portretą, įsivaizdavau kaip ji su ilgesiu ir viltimi laukia savo vienintelio žmogaus, savo vaikų tėvo, skausmą išvergdama į tamsią nakties skraistę. Labai norėtųsi vaikus matyti su abiem tėvais.

             Sausio dvidešimt pirmoji

            Kartais vaikštai vaikštai iš operacinės į operacinę, klausais liūliuojančio širdies ritmo aparato ir mąstai, kad nieko gero šiandien taip ir nenuveiksi. Nebandai savęs koneveikti, nes žinai, jog visos dienos kūrybiškai pakilios būti negali. Pirmoje operacinėje, rodos, operuos jauną moterį. Einu ten. Iš tiesų- moteris labai jauna ir graži. Stoviu kampe ir stebiu, kaip rengiamasi operacijai. Moteris virpa lyg epušės lapas- stresas. Sesutės bėgioja aplinkui: leidžia vaistus, ruošia chalatus. Sunku, kai matai kenčiantį žmogų ir negali jam padėti. Bet tikėkime- pasaulyje pilna jautrių širdžių. Miela storuliukė sesutė pastebėjo, kaip virpa iš baimės ligonė. Švelniai paglostė plaukus, paėmė už rankos, padrąsino. Mačiau, kaip lengva šypsena nuslydo moters veidu, išsitiesinusi akių linija vos juntamai skelbė ramybę. Ar kada nors jautėte, kad krentate bedugnėn ir nėra jokio išsigelbėjimo, tik staiga kažkas sukliudo, atsimušate į kažką minkštą ir lengvą? Jei esate tai jautę, suprantate, kokią prasmę galime rasti šimtuose banalių, svarbiausia, mūsų materialiame pasaulyje nieko nekainuojančių situacijų. O jos iš tiesų neįkainuojamos. Jei nors kartą per dieną sustabdysime kieno nors kritimą, kiek džiaugsmo žiedų aplink mus pražys. Stebint šių dviejų moterų trumpą  sąlytį, virstantį didžiuliu baltos ramybės debesiu, gerumu pripildančiu visą erdvę, rodos, širdis suspindo daugybe mažų sulyčių. Taip, tai būtent tos situacijos, dėl kurių verta gyventi. Jos uždega, stumia pirmyn, neleidžia palūžti. Tokią akimirką tam tikra savo esybės dalimi atsiduri anapus laiko. Keli paprasti gerumo žodžiai iš sesutės lūpų nutvieskė mane kažkokia stabuklinga jos žavesio energija. Myliu žmones užjų paprastą gebėjimą nesibranginant sakyti gerus žodžius. Skaičiuoju, kiek čia dirba operuojančių moterų. Daugiau kaip dviejų nerandu. Pasirodo, čia reikia ne tik geros galvos, bet ir stiprių rankų, didelės fizinės jėgos. Kartais matau chirurgus dirbančius iki devinto prakaito. Na, bet ne visada didelės stiprios rankos svarbiausia. Yra tokių subtilių operacijų, kuriose vyriški pirštai, atrodo, gali viską sugadinti. Vis dėlto chirurgijoje karaliauja vyrai. Tačiau operacinėje pusiausvyra yra: čia zuja seselės, o tai vyrus verčia pasitempti. Jauti, kad ne robotai čia dirba ir kad jiems nesvetimas nei džiaugsmas, nei skausmas.
           
            Sausio dvidešimt trečioji

           Savaitgaliais veiduose matau iš kojų verčiantį nuovargį. Svarstau, ar pati sugebėčiau tiek patemti. Juos palieku ir randu dirbančius. Norisi sušukti, jog taip neteisinga. Visi turi teisę į poilsį ir į daugelį kitų dalykų, netgi į mirtingumą... Kaip keistai peršoko mintis. Bet dabar nuolat galvoju apie visa, kas  susiję su mirtimi. Man išėjimas kartais panašus į gulėjimą ant gulto poilsio kambaryje: iš visų pusių girdėsis nenutrūkstami balsai, nes išėjusių yra daugiau nei likusių. Amžinybė- kaip nesibaigiantis dūzgenimas. Ar tai nėra pakankama priežastis įnirtingai kabintis į gyvenimą ir padaryti viską, kad jį kuo vėliau paliktum? Iki tam tikro laiko išėjimas mums yra per tolimas, kad apie jį susimąstytume. Jis dar neįžvelgiamas. Tai pirmoji, laimingoji gyvenimo pusė. Paskui vieną dieną išvystame baigtį ir jau negalime atsikratyti minčių apie ją. Ji greta. Gyvenimo labirinte visuomet yra įėjimas ir išėjimas.
            Po antrojo gyvenimo periodo, kai žmogus neįstengia atitraukti akių nuo mirties, ateina dar ir trečiasis, trumpiausias ir slaptingiausias laikotarpis, apie kurį mažai žinome ir kalbame. Jėgos senka, apima nuginkluojantis nuovargis. Pasaulis pamažu ima prarasti pirmykštį skaidrumą, tamsėja, darosi nesuprantamas, ritasi nežinion, o pasaulio išduotas žmogus bėga į save, į savo ilgesį, savo sapnus,apkursta nuo savo vidinio balso taip jog jau nebegirdi bandančių iki jo prasibrauti išorės balsų.

            Tema su variacijomis

           Šiandien vėl pajutau mirties kvėpavimą. Iš pradžių, kai pamačiau tą moterį, nesupratau, kas dedasi. Ji buvo be galo balta, baltesnė už popierių ir visa tirtėjo. Taip virpančio žmogaus niekada neteko matyti. Iš skausmo perkreiptu veidu bandė šypsotis, ištarė keletą žodžių. Tada virš jos galvos, kažkur palubėje, ir pajutau tą šmėklą. Nuo jos buvimo visas palatos oras tarsi pulsavo aukšta įtampa. Jaučiausi keistai, stovėjau sutrikusi, tegalėdama atiduoti tylią pagarbą tos moters kančioms. Ji sirgo gimdos kaklelio vėžiu ir, deja, nepagydomai. Klausiu daktaro, ar dar galima būtų jai padėti. Po ilgos pauzės išgirstu neigiamą atsakymą. Jis nuoširdžiai gailėjo vienišos moters, kurios namie niekas nelaukia. Iš jo žodžių supratau, jog kai rašysiu šias eilutes, moters jau gali nebebūti. Kitą dieną vėl tyliai įkišau galvą pro palatos duris, kad dar kartą išvysčiau jos veidą, norėjau prakalbinti. Palatoje kažkas sėdėjo. Apsidžiaugiau, jog atsirado artimas žmogus. Moters veidas buvo visškai ramus, ir įsižiūrėjus priminė tylinčią šventąją. Vienintelis vaistas- morfijus leido jai bent kiek pailsėti nuo baisių kančių. Dabar ji tyliai geso vienvietėje palatoje, kuri skendėjo vakaro prieblandoje. Tai dar gana jauna, apie keturiasdešimt metų moteris. Sunku susitaikyti su tuo, kad jos jau nebebus. Suprantu, būti mirtingam- žmogaus esmės dalis. Vis dėlto niekas neįstengia susitaikyti su ja, jos suprasti ir tinkamai elgtis. Žmogus nemoka būti mirtingas.
           Norėčiau, kad šios moters perėjimas iš gyvenimo į negyvenimą būtų sklandus ir harmoningas, nes jos veidas dabar švyti neapsakoma ramybe. Antikos meno supratimu, gražus  tik sustingęs veidas. Vaizduotė veda tolyn, pradedu regėti, kas atsitinka tam veidui po mirties. Ir darosi baisu. Reikia grįžti atgal. Pirmą kartą esu taip arti svetimos mirties. Nežinau, ar jau spėjo suvokti savo laiko ratą ši jauna moteris, ar nujautė, kad svarbiausia yra tik viena tema, o visa kita- tik variacijos. Neišvengsi savo gyvenimo temos. Todėl nemuotyvuotas būna noras įpusėjus amžių pradėti viską iš naujo. Juk tai tik dar viena ankstesniojo gyvenimo variacija, nes jis visas lipdomas iš to paties molio, iš tų pačių džiaugsmų ir rūpesčių.
           Moteris, atėjusi aplankyti vienišos sergančiosios, sėdėjo nulenkusi galvą, užsimerkusi, tik ligonės ranką laikė savojoj ir nepaleido, jausdama, kaip ši lėtai, bet nesustabdomai išeina į pasaulį, kuriame nėra veidų. Ji jau nebepriklauso mums. Gali priklausyti dar tiek, kiek jos gležnam kūnui bus reikalinga mūsų pagalba.
           Atverkime sielą ir nepripraskime prie mirties. Susitaikykime, kad esame mirtingi, bet neatbukime svetimam skausmui. Sielos spektras- beribis. Kiek į jį sunešime po kruopelę, tiek ir turėsime.
          Viso to, ką darau , tikslas- ne smalsumą tenkinti, nors ir jo neatmetu. Norėčiau, kad tai pasiektų kiekvieno sielą. Čia sudėtas gyvenimas, kuris neišvengiamai mus liečia arba dar palies per mus pačius, per arimus ir brangius žmones. Jis nuolatos šalia. Stengiamės užsidengti akis, užsikimšti ausis ir nieko nejausti. Šiandien aš matau ten save- man pasisekė, rytoj matysiu kitą- gal ir jam pasiseks. Bet tenka susidurti ir su nesėkme. Niekas iš čia dirbančiųjų neišsigąsta, nepuola į paniką. Pasirinkę misiją, išmoko būti šalia ateinančių ir išeinančių. Neprarasdami žmoniškumo išmoko matyti artimųjų skausmą ir ašaras, tapo ne vien kūno, bet ir sielos daktarais. Kai suserga mūsų kūnas, mes jį apnuoginame ir atiduodame medikams, suversdami jiems visą atsakomybę. Norime atsikratyti tokio savo kūno, numetame jį sustingusį ir sunkų. Taip slapčiom naktį išnešami gatvėn seni čiužiniai. Nudrengėme, netausojome, sudėvėjome. Neperskaitę gyvenimo garantijos elgiamės su juo kaip su pakeičiamu daiktu. Medicina labai skuba ir daug ką gali, bet pranokti žmogaus nemeilės sau- nesuspėja.

            Vasario ketvirtoji

           Ir naktimis girdi besiskundžiančias sielas, nuo kurių vaitojimo taip šiurpu. Tamsoje jos blaškosi ilgais "devynaukščio fabriko" koridoriais ir tik su pirmąja saulės šviesa pradeda rimti. Ir taip kasnakt; kai kampavyksta ištrūkti, išsivaduoti. Tačiau tuštumos čia niekuomet nebūna- durys braška nuo besiveržiančių dejonių. Kampe susigūžusi bobulytė nebedejuoja, žiūri baugščiom maldaujančio vaiko akimis, suskirdusiais pirštais tyliai glamžydama baltos kaip sniegas skarelės kampą. Atsidūrusiai čia iš savo kaimo ramybės, baimė jai tampa didesnė už bet kokį fizinį skausmą. Baimė neleidžia jai nei pajudėti,nei dejuoti. Mažutis raukšlėtas gyvenimo turtas jos veide sukelia man begalinį gailestį ir meilę. Norėčiau paimti ją už neįprastai didelės, nuo darbo sugrubusios rankos ir tyliai išsivesti ten, kur jai niekas negrėstų. Joje dar gyvą savo senelę ir negaliu negerbti ir nemylėti jos tylaus kentėjimo, kurį be žodžių matau akyse.

         Vasario penktoji

         Vakar, jausdama žiemos galą, siautė pūga. Žemė, kaip ir pastarųjų dienų gyvenimas, maišėsi su dangumi. Šeštą popiet sulaukėme pagaliau sulaukėme paskutinės operacijos. Lauke mane pasitiko nakties tamsa ir šalia mašinos kniaukiantis katinas. Pasikuitusi kišenėje radau javainį, bet tai, matyt, ne katinų maistas. Javainis liko gulėti ant žemės, o katinas toliau draskė nakties tylą.
           Šiandien dirbu iki pietų. Negaliu sutelkti dėmesio- vakar per daug paspaudžiau. Kartais jaučiuosi tarytum būčiau kažkieno asmens sargybinis, netgi gerdama arbatą ar kavą be perstojo stebiu aplinką, girdžiu kiekvieną krustelėjimą. Viena mano pusė klauso pašnekovo, kita- budi, seka. Taip visą dieną įtemptas dėmesys vakarais atsisako bet kokio drbo.

           Penktadienis, vasario tryliktoji

           Sutartinai juokaujame ir džiaugiamės, jog ne mėnulio pilnatis. Kitą savaitę išvykstu darbuotis į vaikų ligoninę. Džiaugiuosi, kad palieku devintąjį aukštą tik laikinai, nes kitaip liūdėčiau. Jaučiu, jog manęs laukia didelis išbandymas. Reikės nepasiduoti jausmams. Kai kurie medikai, gydantys suaugusius, atvirai sako, kad negalėtų dirbti su mažais onkologiniais ligoniukais. Jiems tai būtų per sunku. Galbūt užplūdęs gailestis ir mane palauš pačią pirmą dieną. Apie tai mąstysiu vėliau. Dabar laukiame paskutinės šios savaitės operacijos dvidešimt dviejų metų jaunuoliui. Labai jaunas žmogus, o jam jau atliekama antra onkologinė, prognozė gero nežada. Prieš kelerius metus buvo operuoti inkstai, dabar- metastazės plaučiuose. Labai norėtųsi, kad šisų nelaimingųjų būtų mažiau, ypač jaunų. Gal taip esame baudžiami, kad, pernelyg susirūpinę žemiškaisiais reikalais, pamiršome dieviškuosius. Suvokiame ligą, kai ji pasirodo fiziniu lygmeniu, kai pajuntame aiškius negalavimus. Manau, liga ateina kur kas anksčiau, ir subtiliuoju lygmeniu dažnai ją galima sustabdyti. Bet mūsų gyvenimo tempas su augančia agresija, pykčiu ir nuoskaudomis neleidžia prasiveržti meilės, atgailos link. Mes tiek užsiėmę karjera, materialinės gerovės didinimu, jos garbinimu, kad nebematome pirmųjų saulės spindulių, virpinančių orą nepakartojamais kvapais, žadinančiais tuščias miesto gatves, nebegirdime šaltinio sruvenimo, paukščių čiulbėjimo- nuostabiausios pasaulio muzikos. Mes pamirštame atsigręžti į pirmapradį kūrėją ir jo kūrinius, teisindamiesi laiko stoka ir nuovargiu, užkirsdami kelią meilei, atverdami- ligoms. Visą gyvenimą iš neapykantos, pavydo, agresijos piname virveles, kuriomis vėliau patys sau užsiveržiame kaklą. Ligomis žmogus auklėjamas.
        Palikime trumpam subtilius dalykus ir grįžkime į palatas. Mano siekis- mylėkime žmones ir palatos bus tuščios. Aš neoperuosiu, gydysiu meile ir medikai, manau, už tai ant manęs nepyks.

            Vasario septyniolikta

            Išstumiu savo susitraukusį, neprabudusį kūną į brėkštančio ryto speigą ir tarsi iš šalie matau jį vis labiau besigūžiantį, kol dingsta iš akių. Brendu per apsnigtą miestą kaip amžinas keleivis pavasario link. Dar nesimato jokių atšilimo ženklų, nors vasario vidurys ir žvirbliai turškiasi sniege, keldami didžiulį triukšmą. Vasaris dažnai nustebina klasta, atnešdamas neįprastai šaltą ir permainingą orą. Tačiau žvarbstančių pirštų stingulį nustelbia vis linksmesnis biologinio laikrodžio tiksėjimas, jaučiu- pavasaris vis dėlto ne už kalnų.
            Iš ryto buvo pavasaris, per pietus- vasara, vakarop- ruduo, naktį atėjo žiema. Taip aš skaičiuoju čia praleistus savo metus. Nors ir labai neįprastoj aplinkoj, bet metai prabėgo lyg viena para. Kiekviena diena turtina atnešdama ką nors nauja ir nepakartojama. Prisiliečiu vis prie kitokių likimų, nelaimių ir džiaugsmo, atsiskleidžia nepatirti jausmai. Turtėju per kančią ir meilę, atmesdama intrigas ir pyktį, pavydą ir nuoskaudas, išgryninu jausmą iki skausmo ir perkeliu jį įfotogrfiją. Toks mano darbas, viena iš buvimo čia prasmių, nelaukiant visuotinio supratimo.

           Vasario dvidešimtoji

          Šią naktį sapnavau Viltę, mažą mergaitę gražiu vardu. Ji nesiaučia su vaikais, kampe tyliai guli numesti žaislai. Mažas kūnelis apraizgytas laidais laideliaias, kuriais teka jos šiandieninis gyvenimas, per sunkiai užsiritęs ant jos gležnų petelių, grasindamas atimti ateinančią dieną. Palata skendi tamsoje, sugeriančioje jos silpnas dejones. Akies krašteliu dirsteliu vidun: virš lovos palinkęs tėvelis gaubia meile ir kantrybe mažąją Viltę, pamiršęs viską, kas liko anapus durų. Tai ne paprastas karščiavimas, kuriam pasibaigus, baigiasi bėdos, tai- gyvenimas ir kiekviena diena- žygdarbis.
           Bet juk ir šioje ligoninėje tiek daug gyvasties, tiek linksmo klegesio. Ateinu ir kvėpuoju vaikišku džiaugsmu, jo čia prisotintas visas oras. Mažos medicinos enciklopedijos, vos tik išmokusios kalbėti, pasakoja apie trokštamą draugą trombocitą, kurio taip ilgai laukia, ir šiaip, tarp kitko, išvardija jiems skiriamų vaistų pavadinimus. Jų svajonėse nėra kompiuterio ar kelionės į Legolendą. Vienas labai norėtų pačiuožinėti ant ledo, kitas- pereiti ligoninės koridoriumi. Pastarąją svajonę turi visi kaulų čiulpų transplantacijos poskyrio vaikai. Niekur neišeidami, jie palatoje praleidžia po tris ar keturis mėnesius. Tai būtini reikalavimai prieš kaulų čiulpų transplantaciją ir po jos, nes tuo metu ligonis visiškai neturi imuniteto.

            Vasario dvidešimt šeštoji

           Eimanto mama dirba, jis guli vienas. Prieš įeidama pas Eimantą į palatą persirengiu sterilia apranga, prieš atidarydama duris dezinfekuoju rankas, po to plaunu jas su muilu ir vėl dezinfekuoju prieš atidarydama antras duris. Palatoje šilta ir erdvu, pas Eimantą galiu užeiti be kaukės. Kulų čiulpai jam persodinti jau prieš kelis mėnesius ir čia jis sugrįžo susirgęs sinusitu. Sėdim ir plepam apie visokius vaikiškus dalykus, spoksom į televizorių ir pamirštam viską pasaulyje. Tai be galo mielas iršiltas berniukas, kurio aš taip ilgiuosi. Eimantui vienuolika metų, jis panašaus amžiaus kaip mano dukra.

           Kovo pirmoji

         Šiandien nusprendžiau trumpam palikti kaulų čiulpų transplantacijos poskyrį ir pasižvalgyti po onkohematologijos skyrių. Po kelių minučių randu nuostabią pašnekovę- penkiametę Simoną, filosofiškai dėstančią mintis apie savo šeimą ir gyvenimą. Mergytė iškentė visą gydymą, kaulų čiulpų transplantaciją ir sugrįžo, nes atsirado recidyvas. Dabar jos vėl laukia ilgas gydymas. Jai nuolat lašinami vaistai. Ji labai silpnutė- tesveria vos dešimt kilogramų, bet aš matau protingą ir talentingą vaiką. Naktį nubudusi meldžiuosi už tuos vaikus. Man jie- angelai. Surinkčiau juos visus krūvon ir tvirtai apkabinus dalinčiausi savo stiprybe.

             Kovo antroji

            Vakar mirė šešerių metukų Vaiva- mergaitė, apie kurią daug girdėjau, bet niekada nemačiau. Kaulų čiulpų transplantacijos poskyrio rūbų spintoje randu mažus juodus batukus. Tai- Vaivos batukai, kurių ji niekada daugiau neavės. Per dvi mano buvimo onkohematologijos skyriuje savaites tai jau antra tokia pora liūdnų batelių. Naktimis girdžiu baltą jų tipenimą...
           Nu-si-bo-do. Spirdama sienon skiemenuoja aštuonerių metų Monika. Kas nusibodo? Ligoninė. Monika nori, kad jos ir kitų sergančių vaikų ligoninėje nebeliktų. Mergaitė nevaikšto ir tik pradeda kalbėti skiemenimis. Tai dėl operacijos ir gydymo komplikacijų- pažeista judesių motorika, balso stygos. Monika- šaunuolė, sparčiai taisosi ir šiandien važiuoja namo. Po trijų mėnesių, kai Monika atvyks pasitikrinti, mes vėl pasimatysime. Atsisveikinau jausdama, kad jos ilgėsiuosi. Žinau, kad ir kiek sutikčiau čia vaikų, visiems užteks vietos mano širdyje.
          
           Balandžio šeštoji

          Onkohematologijos skyrių sudaro A ir B pusės. Viena buvo remontuojama. Vaikai, kurie susispaudę gyveno vienoje pusėje, išskiriami. Suaugę tik dabar suvokia, kad buitiniai nepatogumai vaikams nėra tokie svarbūs, kaip atskyrimas nuo palatos draugo. Fizinį skausmą nustelbia įaudrinti jausmai. Kyla emocinis maištas.
          Rudaakis Rytis, anot daktarės,- sunkus ligonis. Didelės, žvitrios akys neišduoda sunkios ligos. Man jis- smagus, mielas berniukas, besidomintis viskuo aplink. Mikliai sugauna jam mestą saldainį, kuris akimirksniu pradingsta burnoje. Čiauškėdamas demonstruoja savo lovos technines galimybes, kol mam švelniai sudraudžia. Išbėgu pusryčiauti. Po valandos Ryčio palatoje plyšauja muzika. Praveriu duris, vaikai nekreipai į mane dėmesio ir toliau smagiai šoka. Ryčio prijungta lašinė šoka drauge. Prisidedu ir aš. Ar kada nors matėt nesuvaidintą, tikrą buvimo džiaugsmą? Jis čia. Niekur kitur jo tikresnio nepamatysite. Jei pavargote nuo gyvenimo spektaklio, ateikite pas šiuos vaikus. Pajusite pačias skaidriausias gyvenimo spalvas. Jie neteiks vien liūdesį. Kiekvieną rytą gaunu dovanų tiek šypsenų, švelnių prisilietimų,- jų dar namo parnešu, apdaliju visus sutiktuosius. 

           Birželio pirmoji

          Mažų mylimų angelų diena. Karinai- pati nelaimingiausia, nors ji nežino, kad paskelbtas jos trumpo gyvenimo nuosprendis ir pradėtos skaičiuoti likusios gyventi dienos. Nuosprendį išklausė tik motina. Karina džiaugiasi neseniai praėjusio gimtadienio dovanomis ir kai mes su mama įeiname į palatą, nustemba, kodėl mamos akys ašarotos.Motinai sunku nuslėpti širdį varstantį skausmą nuo mirties nesuvokiančios keturmetės dukters.Po visų įmanomų chemoterapinių gydymų auglys nepranyko, sparčiai auga toliau. Nuosprendis- tolesnio gydymo nėra. Medikų patarimas- protingos mamos su pasmerktuoju važiuoja namo, dovanų gaudamos morfijaus injekcijoms... Ar tai reiškia, kad, išgirdus negailestingus žodžius, reikia nustoti kovoti ir, žiūrint į lėtai merdėjantį vaiką, laukti jo mirties? Niekada nebūčiau protinga mama.Jaučiu begalinį, rauda prasiveržiantį šios moters širdies skausmą ir nežinau, kaip jai padėti. Skvarbios Karinos akys stebi mane: darosi nejauku, tarytum būčiau kalta dėl šios mergaitės likimo, dėl visų bejėgiškumo ją išgelbėti.
           Aš tiesiog bijau liautis tuos vaikus fotografuoti, juos kasdien matyti, tarytum, nustojus tai daryti, jie visi išeis negrįžtamai.
          Namuose beviltiškai ieškau ko nors, kuo bent truputėlį rytoj galėčiau pradžiuginti mergaitę. Randu kelias savo paauglės dukters seniai perskaitytas puikias vaikiškas knygas. Esu prislėgta ir niekaip nesugalvoju, kaip pagelbėti šiam nuostabiai besiskleidžiančiam mažam žiedui, kuris jau nepražys.
           Aš kasdien matau tiek daug vienoje vietoje sukauptos stiprybės, kantrybės ir meilės. Jos niekur šitiek nerasite. Šios mamos nemiega, nesiilsi, nesiguodžia- jos myli. Naktimis skaičiuoja tyliai kapsinčių lašinių paskutinius lašus, saugodamos savo kūdikių ramybę. Laikinai jos neturi namų, neturi ambicijų ir užgaidų, tačiau jos dar turi vaikus. Kai nebelieka vietų perpildytuose skyriuose, jos sutinka gulėti ant grindų, kiekvieną rytą stovėti šalia vaiko lovos su šiltu viralu ir tikėtis, kad šis bent palies jį nuo chemoterapijos išopėjusiomis lūpomis. Jos pasiruošusios kentėti visus ligoninės nepatogumus. Bet kurioje pasauliošalyje- motinos tokios pačios.
         
           Birželio dešimtoji

          Vaikystėje maniau, jog gėlės vysta nužydėjusios. Dabar suvokiu, kad gali mirti nė neprasiskleidusios. Mintimis klaidžioju neprasiskleidusių gėlių lauku, vildamasi išvysti atsiveriančius žiedus. Tačiau, lėkdama laukais, paliko išmintą brydę. Mėginu palaužtus pumpurus prikelti žydėjimui ir pratrūkstu rauda; brydė tokia plati, o rankų prikelti žiedams maža. Renku šykščius lietaus lašus mažiems žiedeliams atgaivinti, suspaudusi nešu saulės spindulį, viltingai stebėdama jų gyvybės atodūsį ir krustelėjimą. Suspurda širdis: viliuosi ir gyvenu.
         Šiandien pritrūkau stiprybės. Atsiremiu į rugio daigą, žinodama, kad neišduos. Kišenes prisikemšu pavasarinio vėjo ir pakelės svajonių- jau lekiu. Negaliu juk pas mažuosius angelus ateiti silpna ir tuščia. Kasdieną keičiamės dovanomis; šiandien mainais į vėją gaunu sapną ir krūvą paslapčių. Maža mergaitė paprašo dar vienos kišenėje netelpančios svajonės ir paklausia, ar kartais neturiu rytmečio kvapo. Susigėstu, kad neturiu, ir prižadu rytoj atnešti. Vakarais namuose rikiuoju brangias dovanas iš tų, kurie yra, ir tų, kurių jau nebebus.

         Birželio dvidešimt penktoji

         Pamišusi mano siela nebegali išspjauti pūliuojančio skausmo. Kruvinais keliais šliaužiu, barstydama išgyventas aimanas. Birželio dvidešimt penktą dieną jai paskelbats mirties nuosprendis. Tą dieną ji, nieko nenutuokdama, pasiima mano dovanotą katytę ir myluodama ją važiuoja laukti mirties. Tai paskutiniai jos trumpo, vos penkerių metų gyvenimo džiaugsmai. Aš neturiu tiek rankų pirštų jų mirtims per trumpą laiką suskaičiuoti, neturiu tiek galių- joms išgyventi. Kartais norisi numirti, kad nežinotum, kiek jų miršta, nes vien nuo žinojimo labai skauda.
           Margaspalviais drugeliais atskrido paskutinė tavo mažo gyvenimo vasara. Tavo bejėgę beplaukę galvą glosto gaivaus ryto vėjas. Tu man toks gražus, mažyli, kai tavo akis vietoj iškritusių blakstienų puošia saulės spinduliai. Porcelianinio skaidrumo tavo skruostai byloja apie nebepasikartosiančią rasos lašais išsiuvinėtą vasarą. Basos pėdutės daugiau neskaičiuos močiutės kaimo žvyrkelio akmenėlių, iš kurių tu dėliodavai savo nuostabiausius trumpos vaikystės piešinius. Tavo vaikiškos dėlionės, nulijus šiltam lietučiui, virto mažais debesėliais, laukiančiais tavęs. Visi pievų žiedai, supdamiesi ryto rūke, šią vasarą žydi tik tau. Jie papuoš tavo žydrą akmenėlių dėlionių debesėlį ir bus kartu su tavimi. Atnešiau tau paskutinę saują rasotų žemuogių, kvepiančių dūzgenčio birželio rytu. Tavo lūpos nebepajėgia jų užčiuopti. Palieku jas ant pagalvės nebesuvokdama, ką daryti. Randu tavo mažą veidelį užmerktomis akimis, paskendusį žemuogių jūroje, užklotoje ryto šydu. Noriu tave prakalbinti: nubėgi rožinio takeliu debesėlio link. Regiu tavo švytintį veidą, šaukiu sugrįžti. Žiedlapiais nuklotas kelias kviečia mane tolyn... 

 
Kiti leidiniai