Atgal
Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien '04

Sudarytojas Skirmantas Valiulis
Dailininkė Rima Kiubaraitė-Sutkienė
Redaktorė Genovaitė Savickienė

© Lietuvos fotomenininkų sąjunga,
Vilnius 2003

ISSN 1648 - 567x


Įvadas
Skirmantas Valiulis             

Šiandieninė fotografija vis daugiau kelia klausimų, negu duoda atsakymų. Ji labai išplėtė savo įtakos sferą ir pati tapo vis sunkiau klasifikuojama bei sunkiai sutalpinama net į plačiausius - atspindžio ir įvaizdžio - rėmus. Judinami ir fotografijos istorijos pamatai: pernai Ispanijoje pasirod˛iusioje knygoje Fotografija. Istorijos krizė kritikuojamos ligšiolinės pastangos gretinti ją vien su daile ir rašyti vien meninės fotografijos istoriją.

Pabrėžiamas ir vis dar sunkiai įveikiamas geografinis fundamentalių pasaulio fotografijos istorijų uždarumas, orientuojantis daugiausia į Vakarų Europos ir JAV fotografiją. Žinoma, jis ne pačių istorikų suformuotas. Šiemet miręs iš Lietuvos kilęs lenkų rašytojas, Nobelio premijos laureatas Č. Milošas yra sakęs, kad ne vien politinės priežastys lėmė Europos atvirą ir uždarą erdvę. Požiūris, kad Vakarų Europos ir ekonomika, ir kultūra yra toliau pažengusios negu Rytų Europos, susiklostė daug seniau, negu atsirado "geležinė uždanga".

Ar fotografijos istorija gali padėti keisti senas nuostatas? Galbūt. Po didelių A. Sutkaus retrospektyvinių parodų Varšuvoje ir Poznanėje (Lenkija) lenkų kritikai rašė, kad Lietuva gali didžiuotis turėdama tokio lygio fotografą. Lietuvoje fotografija irgi pelnytai įvertinta: A. Sutkui paskirta nacionalinė premija, A. Aleksandravičiui - vyriausybinė, o S. Žvirgždas už fotografijos istorijos esė knygą Mūsų miestelių fotografai gavo Kultūros ministerijos premiją. Labai įdomūs fotografijos istorijos klodai buvo atidengti A. Kunčiaus retrospektyvinėje parodoje Lietuvos nacionaliniame muziejuje. A. Sutkaus ir A. Kunčiaus fotografinis retro privertė pagalvoti apie tai, kad ne vien atviras disidentizmas sovietiniais metais leido menui parodyti, kas vyksta už politikos ir kultūros fasado.

Pasisekimo sulaukė ir naujoji Lietuvos fotografija - A. Valiaugos ir R. Krupausko personalinės parodos. Jų temos ir technologijos skiriasi, bet abu atspindi "spektaklio (vaizdinių)" (G. Debordas) ar "simuliakrų" (J. Baudrilard'as) visuomenės spartų formavimąsi ir Lietuvoje. Kritiška, maištinga dvasia, būdinga įvairių kartų talentingiausiems lietuvių fotografams, išlieka ir čia. Bet netrūksta ir tokių kūrybinių bandymų, apie kuriuos galėtume pasakyti mūsų tautiečio iš JAV, filosofo A. Mickūno žodžiais: "Kalbama ne apie pasaulį, tik apie tekstus, o tie tekstai vėl kalba apie kitus tekstus ir taip toliau".

Nemanykime, kad metraštis Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien turėtų it strutis galvą į smėlį slėpti nuo to, kas Lietuvos fotografijoje yra polemiška. Jis parodo kūrybinio lygio įvairovę, o tekstuose - požiūrių ir interpretacijų skirtumus. Metraštis - ne almanachas, į kurį patenka tik išrinktųjų su parodose patikrinti darbai, ir ne kurios vienos tendencijos sutelktinė knyga. Jo koncepcija - tarp vaizdo ir įvaizdžio - leido peržiūrėti labai daug autorių ir fotografijų ir atrinkti tai, kas nusipelno vienokio ar kitokio dėmesio kaip metų atradimai ir ieškojimai.
Vis labiau išsisklaidome pagal amžių, fotografijos funkcijas - pasirodė jau trečioji fotožurnalistikos knyga Tai Lietuva, jaunieji išleido savo darbų rinkinį Pop reality. Leidinys Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien, kasmet pateikianti naujas fotografijas ir tekstų autorius, stengiasi informuoti apie visų fotografų metinius darbus, pastangas išlikti savimi ir puoselėti Lietuvos fotografijos savitumą. Sakoma, jog dabar tam, kad stovėtum vietoje, reikia vis greičiau bėgti. Gal tai ir yra šio fotografijos metraščio funkcija?

 Spausti kadrą / meną
Vaidas Jauniškis

Spauda ir fotografijos menas. Skamba beveik taip pat, kaip ir Literatūra ir menas, kaip vienas kitam prieštaraujantys reiškiniai. LM atveju reikėjo suprasti, kad žodis "menas" 1946 metais, kada gimė savaitraštis, reiškė ne tik vaizduojamąjį, bet ir apskritai kitokį, rafinuotesnį, ne kiekvienam suprantamą meną, todėl ir atskirtą nuo įvardijamos ir lengviau iššifruojamos (jei apskritai būta ką šifruoti) socialistinio realizmo literatūros ir jos kritikos. Jis baugino savo neiššifruojamumu, todėl per jį galima buvo nebent buldozeriais važiuoti. Tačiau netyčia prisiminto "litmenio" santykiai su fotomenu (kaip ir apskritai su vaizduojamuoju menu) buvo kur kas glaudesni (kaip ir lietuviškai erotizuoto "Nemuno") nei šiandienos spaudos. Nepaisant poligrafijos pasiekimų, menas išlieka marginalu oficiozų vakarėlyje.

"O vis dėlto ir spaudoje fotomeno būna!" - galėtų sušukti ne vienas, apsilankęs Lietuvos spaudos fotografų klubo parodoje ar pavartęs jų katalogą. Nesuklystų: toks reiškinys yra. Bet - ar jis kasdieninis? Tai yra, kiek spaudos fotografijų albumuose sudėtų nuotraukų iš tiesų pasirodė spaudoje? Ko gero, - vienetai.

Mėgindamas suvokti šiandieninės spaudos fotografijos ypatybes, bandau prisiminti nuotraukas dienraščiuose. Atmintyje iškyla ne per smagiausi kadrai: daugelį šokiravusi penio be šeimininko nuotrauka. Gogoliškosios nosies parafrazė. Ir nors užmuškite, nepamenu nė vienos įdomesnės nuotraukos pirmajame Respublikos, Lietuvos ryto ar kito dienraščio puslapyje. Tiesiog - žinau, kad buvo daug politikų, nusikaltėlių nuotraukų, vaizdų iš karštų vietų - karo, paplūdimio, gaisro. Įmantresnė nuotrauka gali būti užsiglaudusi, pasislėpusi, dar tikėtiniau - paslėpta šeštame ar kažkelintame puslapyje meninį skonį turinčių maketuotojų (paprastai jie būna kur kas labiau išprusę nei visi redaktoriai kartu paimti). Net menams skirtuose prieduose fotografija dažniau reprodukuoja meną, nei pati jį kuria. Bet išimčių pasitaiko, deja, patvirtinančių bendrą dėsnį: ne fotografai, bet redaktoriai kalti, nes nesuvokia vaizdo galios, nejaučia užgriuvusios vaizdo imperijos svorio ir vis dar gyvena nudrenuoto rašytinio teksto nelaisvėje. Gera fotografija tokia pat reta kaip tarmiškas ar tarptautinis žodis: baimė, kad 8 klases baigęs individas nesupras abiejų. Ir, deja, antivizualumas nėra programiškai konservatyvi nuostata, kaip International Herald Tribune leidėjų.

Dar paradoksaliau: vaizdas ne tik nesuvokiamas kaip galia - jis nesuvokiamas net kaip informacija. O jau nuotaiką spinduliuojantis kadras apskritai liks u˛ skenerio borto.

Visdėlto norint labai nesuklysti, būtina skirti dienraščius - greito vartojimo "burgerius" - nuo bent kelioms dienoms ar savaitgaliui pritaikytų mėnesinių leidinių - paaugliško popso, muzikos, madų bastionų ir moteriškos bei mačiškos (iš)minties apraiškų. Stebint pastaruosius gender leidinius, akivaizdu: skonis kultūrėja kaip ir turinys. Nepamenu atvejo (gal tiesiog nežinau), kad iškilus fotografas būtų gavęs užsakymą nuvykti padaryti reportažą apie Londoną. Algimantas Aleksandravičius gavo, nufotografavo raudoną omnibusą ir grįžo. Lygis! - jei kalbėsime ne apie nuotrauką, o apie užsakovo mąstymą. Kitas užsakovas, Jurijus Borisovas, taip pat parodė savo "markę" - pakvietė Algimantą fiksuoti jo sūnaus vestuves. Algimantas padarė kokybiškų neva meninių (kiek šiame vainikėlių, nuometų ir svočios tortų žanre gali būti meno) nuotraukų, Gyvenimo būdas išspausdino. Čia vėlgi - lygį pademonstravo ne fotografas, bet užsakovas. Fotomenininkas tegul toliau keliauja pas nusenusius marginalus, visuomenės pamirštuosius Leonovą, Kalašnikovą, kalinius, chirurgus ir lipdo savo meną. Gal kas išspausdins.

Algis Kriščiūnas Panelei pateikia bene labiausiai skaitytojų amžiui adaptuotą skaitmeninę perspektyvą: ar tai būtų kolektyvinis Rebelheart su bulterjeru portretas, ar Julijos Brazauskienės, traukiančios cigarą, - abu puikiai tinka geram CD viršeliui, o užsieniečiai supras, kaip atrodo lietuviškoji Cesaria Evora.

Paradoksalu - tarp visuose moterims skirtose žurnaluose paplitusių fotoataskaitų iš vakarėlių, rautų, jubiliejų ir valstybės ar firmos demonstruojamų švenčių pamenu bene vienintelę nuotrauką, vertinančią - bandančią įsiskverbti giliau į šio "demi-mondo" nuotaikas, net pajuntant vakaro kvapą. Jono Staselio užfiksuoti kostiumuoti vyrai žvilgsniais sveria apatinį trikotažą demonstruojančią manekenę (akivaizdu, manekenę, ne jos apatinius). Nuotraukoje - jokios ironijos ar parodijos. Tik faktas, prieš kurį nublanksta banali "nuogo-apsirengusio" opozicija ar uniformų sankirtos. Nuotrauka, gal pavykusi netyčia, atradus ją tarp dar trisdešimties kitų to vakarėlio nuotraukų. Bet atranka - taip pat menas. Kitas greitai ateinantis į galvą vaizdas - Juozo Statkevičiaus kvepalų reklama, Svetlanos Griaznovos veidas. Manau, galimas dėsnis: spaudos fotografijoje meno daugiausia reklamoje. Bet tai vėlgi - ne be užsakovų ir reklamos agentūrų korekcijų. Išimtis - prizą pelniusi Zitos Stankevičienės nuotrauka, panaudota prezidento rinkimams. Bet be komentaro (žmonės užsidengę nuo vėjo, sukelto Rolando Pakso malūnsparnio) vėl netekusi pusės svorio.

Festina versus lente. 7-8-ajame dešimtmetyje, kuomet mūsų fotografai svarstė ir visaip įrodinėjo fotografijos, kaip meno, egzistavimą ir būtinybę legitimizuoti bei institucionalizuoti šį meną, beveik viskas, palyginti su šiandiena, pažymėta stopkadro, sustojusio laiko estetika. Net Romualdo Rakausko aparato pagauta merginos ant dviračio skrendanti balta skrybėlaitė, atrodo, buvo sustingusi ore keletui minučių. Kad fotografas galėtų nusistatyti fokusą, išlaikymą, sudėlioti kompoziciją, ir tada neskubėdamas paspausti užraktą. Sustojęs esamasis tęstinis laikas. Portretuojamieji žmonės galėjo kantriai stovėti prieš objektyvą, bet, atrodo, kad jie nesivaržė, neskubėjo, tiesiog stovėjo ir žvelgė į juos dominančią pro objektyvą galbūt pasimatysiančią fotografo akį. Ar bevartančio albumą žiūrovo. Drauge besirūpindami švariai nuskusto veido ir rytą išlygintų marškinių vaizdu. Šalia gausių kaimo žmonių portretų taip pat gausūs peizažai - lygiai tokie patys: žemės veidas, išvagotas akėčių ar gyvenimo raukšlių. Net išgriebtas paskubom jis - lyg amžinas, nes tuoj pat pasako ir apie lėtai besikeičiančius sezonų ar gyvenimo ciklus. Opozicijos aiškios: gamta / kultūra, jaunas / senas, oficialu / kasdieniška (tikra), net jei vienas jos dėmenų yra anapus nuotraukos. Kintant laikmečiui, fotografijos peizažas keičiasi, ir kaimo portretą keičia bendras miesto planas: Algimanto Kunčiaus senyva moteriškė eina pro pastatą su reklamos skydu. Anksčiau būtų pakakę vien senutės. Atsakas į miesto ataką - pabėgimas į tuščius Nerijos plotus, į dykras tarp blokinių namų, kažkodėl vadinamas žaidimų aikštelėmis, į daiktų faktūrų dykumas (koncernas TTL - Trimakas, Treigys, Lukys): siekis ištrinti ribas, nukelti horizontus, pateikti nuotaikų pjūvius. Arba tas pats noras su priešinga raiška - multiplikuoti ribas, veidus, kloti vieną ant kitos erdves, leidžiančias plėtoti neapibrėžtumo, laikinumo, išdildymo diskursus (Vidmantas Ilčiukas).

Visa tai leidžia neskubėti. Mąstyti, medituoti. Laikas nuotraukos žiūrėjimui gali būti tolygus fotografavimo laikui. Spaudos fotografijoje - taip pat: staigiai pagautas kadras prilygsta puslapio pervertimui. Nuotrauka, iš esmės turinti tapti bent jau paviršine informacija, tampa tik vaizdine teksto išraiška, atvaizdu. Netyčinė detalė tampa metafora tik praėjus laikui (Rolandas Paksas pristato vyriausybę, o nuo stalo iš mikrofono laidų susirangiusi kilpa ima veržti tik po apkaltos) arba ji būna pernelyg sekli, prilygsta juokingam slapstikui (Algirdas Brazauskas ardamas suklumpa prie arklio). Ir dėl to negalima kaltinti fotografų: čia spauda yra kasdienis darbas, meninė fotografija - lyg aristokratų laisvalaikis.

Demokratija. Vis dėlto šiandien nebemadingi ir nebe taip aktualūs (nors vis dar) žodžiai versus, contra, prie�. Abi fotografijos pusės, kilusios greičiau iš institucinio pasidalijimo, pamažu artėja viena prie kitos. Bet demokratijos procese visada pralaimi menas. Menininkų socialinėje fotografijoje ar reportaže, pasitelkiančiame aštrumą, sensaciją, kontrastą, dažnai randame kičo ir primityvaus ar skuboto mąstymo nuosėdas. Bet dar baisiau, kai iš kičo bandomas sukurti menas.

Jau pats žodžių junginys "spaudos fotografija" nurodo savo šeimininką - spaudą. Tuos, kurie moka ir užsako kadrą. Komentuojantį, išreiškiantį leidinio nuostatas (juokinga, žiopla politiko išraiška, kilnus, gražus veidas), reklamoje - užsakovų poziciją. Prisiminsiu bičiulio dailininko Algio Griškevičiaus frazę: "Niekas taip moters nepuošia, kaip photoshop'as".

"Grynieji" menininkai priklausomybės tarsi vengia. Vis dėlto kartais jie bando gretintis prie laiko reikalavimų arba jau ima regėti kitaip, įsileisdami vis daugiau spalvoto vaizdo. Arturas Valiauga beveik "atspalvina" (t. y. grąžina spalvas) Antano Sutkaus ar Stanionių portretams, kaimiečio Stepo trobą, nuklijuotą iškarpomis iš spaudos ir įvairiausių produktų etiketėmis, pristatydamas beveik reklamiškai gražiai (tiktų ir Gyvenimo būdui, ir pensijų fondų agitacijai), o Romualdas Rakauskas, atgaivinęs retrostilių 2000-aisiais, į plikagalvių beveik 7-ojo dešimtmečio vaikų rankas įspraudžia ginklus. Ir galbūt labai nesuklysiu pasakęs, kad tokio abipusio judėjimo krypčių nuotraukose vis daugiau matome paviršių, geriausiu atveju - atrasto gyvenimo išviešinimą.

Valiaugos ciklas Buvau Stepo troboje, kalbėjomės apie gyvenimą - man regis pats tiksliausias šio meto atspindys: buto šeimininkų veidai ir pozos iš auksinių Lietuvos fotografijos portreto laikų, o sienos, spalvos, pagaliau pasirinkimas, ką klijuoti vietoj tapetų ir kaip (t. y. stipriai perkraunant) - šios dienos vaizdo ataka ir bandymas ją suestetizuoti, t. y. suvaldyti. Estetizacija vėliau pratęsiama jau Valiaugos pastangomis jo kadro rėmų. Viskas - tiesiog absoliuti grožio samprata: menininkas, dirbantis reklamos srityje, fotografuoja spaudos fotografijas.


 
Kiti leidiniai