Atgal
Ramūnas Danisevičius, Valdas Kopūstas, Rolandas Prafinavičius. Nuoga diena

 

Dailininkas Rimantas Rolia
Kronta, 2008


UDK 77.04(474.5)(084)
Da252
ISBN 978-9955-734-87-1

Aktas Lietuvos fotografijoje
Skirmantas Valiulis, Stanislovas Žvirgždas

Akto fotografija išgyveno keistą ir sudėtingą evoliuciją. XIX a. nuogo žmogaus kūno fotografija buvo daugiau nuslepiama negu išviešinama. Pornografijos zonoje atsidūrė viskas, kas susiję su lytinių santykių vaizdavimu. Ir dabar vienas iš erotikos ir pornografijos skiriamųjų ženklų – pornografija yra tik lytinio akto fiksacija, vien kūniškas geismas, o erotika – grožis ir jausmas, meilės išraiška. Tačiau ta skiriamoji linija vis labiau trūkinėja, nes atskirti, kur yra vien geismas, o kur – esminių žmogaus gyvenimo momentų raiška, vien apibrėžiant objektus, kuriuos galima vaizduoti, o kurių ne (krūtys, vyro ir moters lytiniai organai, sueitis ir įvairiausi jos būdai), jau beveik neįmanoma. Sprendžiant iš vokiečių leidyklos Taschen leidinių, riba tarp to, kas buvo padoru ir nepadoru, gražu ir bjauru, leistina ir draustina, irgi gali būti peržengiama. Ir istoriškai, atkapstant vis daugiau ir vis įvairesnių, drąsesnių akto fotografijų iš XIX a. (nuo dagerotipų iki stereofotografijų), ir plečiant kūno erdvės sąvoką šiandien.

Fotografijoje kūnas ne tik apnuoginamas, bet ir fragmentuojamas, preparuojamas, lavonai atsiduria greta gyvųjų, normalieji – greta kitokios orientacijos ir kitokios kūno konsistencijos, lėlės vaidina gyvus žmones įvairiausiose situacijose (J. P. Witkinas, C. Sherman). Erotiniai motyvai XIX a. fotografijose slypi visur, kur bent kiek atviriau atidengiamas kūnas. Paplitęs motyvas – skalbėjos, šlapios ir atsipalaidavusios, poilsis ir maudynės, o vėliau sportas – irgi priverčia grožėtis kūno detalėmis.

Kaipgi tarp visų šitų naujųjų žmogaus kūno interpretacijų atrodo lietuviško fotoakto kelias? Ar galima kalbėti apie kokias nors jo prieštakas iki garsiosios R. Dichavičiaus aktų parodos 1969 m. ir gerokai vėliau (1987) pasirodžiusio fotoalbumo Žiedai tarp žiedų?

Tikėtina, kad ir Lietuvoje ankstyvuoju fotografijos laikotarpiu buvo gaminamos, platinamos, turbūt ir demonstruojamos (gal atvežtos iš užsienio) įvairaus pobūdžio akto nuotraukos, tačiau tokių kadrų pavyzdžių rašantiesiems dar neteko matyti.

Pirmąsias akto fotografijas Lietuvoje aptinkame tik XIX a. pabaigoje. Akto fotografija laikytina S. F. Fleury apie 1897 m. padaryta stereoskopinė nuotrauka Vaikų maudynės Neryje. Nuotraukoje trys nuogi vaikai netoli Žaliojo tilto Vilniuje pliuškenasi vandenyje, vienas sėdi ant sielių krašto, dar vienas, jau pusiau apsirengęs, stovi ant sielių, o kitas, žiūrovams atsukęs pliką nugarą, rengiasi ant smėlėto kranto.

1896 m. grafo B. H. Tyszkiewicziaus nuotraukoje Berenikė taip pat pastebima erotikos užuominų. Grafo pomėgiuose žaisti karnavalinius žaidimus, persirenginėti ir kitus perrenginėti šiandien galėtume įžvelgti ir tam tikrą asmenybės paslaptį, lyginant su kur kas gausesniu grafo S. K. Kossakovskio fotografiniu palikimu. Berenikė gerai atitinka anų dienų „sukultūrinto“, mitologizuoto akto tendencijas. Pirmieji vyrų aktai dažnai buvo kuriami antikinėmis pozomis. Tyszkiewiczius fotografavo ir aktus, nes 1875–1883 m. Raudondvario rūmų bibliotekos kataloge randame surašytas dvare sukauptas nuotraukas, tarp kurių gausu moters aktų.

1899 m. vasarą Žemės ūkio ir pramonės parodoje Katedros aikštėje Vilniuje, viename iš medinių paviljonų buvo eksponuojamos fotografo A. Daukšos nuotraukos. Tiesa, tarp nuotraukų nebuvo akto fotografijų, bet būta užuomazgų: merginų profiliai ir net trys fotografijos su balerinomis, fiksuojančios gracingą judesį. Ne tik balerinos, bet ir balerūnai tapdavo erotinės fotografijos modeliais.

Nekyla abejonių, kad tarpukario Vilniaus, Kauno ir kitų Lietuvos miestų ateljė fotografai darė akto fotografijas ir jas platino „iš po skverno“. Lietuvoje niu žanras ilgai buvo tabu, dažnai neskiriamas nuo pornografijos. Tačiau visais laikais aktais, akto fotografija domėjosi ne tik fotografai profesionalai, bet ir dailininkai.

Dailininkė D. Tarabildienė dar 1930 m. susižavėjo fotografija, jos teikiamomis meninėmis galimybėmis ir pradėjo eksperimentuoti. Tuo metu buvo sukurtas ir autoaktų ciklas. Nuotraukos išsiskiria įdomiomis, netikėtomis pozomis, besikeičiančiais įvaizdžiais ir vaidmenimis, atributika, anturažu, humoristinėmis kadro traktuotėmis. Autorė sukuria įvaizdžius: nuo romantiškos, naivios kaimo mergelės, madonos iki valiūkiškos, „fatališkos“ moters, tačiau jie dar labai drovūs, svajingi, net romantiški.

B. Buračas, labiau žinomas kaip etnografinių objektų, liaudies papročių, tradicijų, kryžių fotografas, apie 1931 m. taip pat fotografavo moterų aktus. Apie tai sužinota jau po autoriaus mirties, kai A. Macijauskas rengė Buračo fotografijų parodą. Tada buvo peržiūrėtas daugiau kaip 11000 negatyvų archyvas, saugomas Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune. Jame aptikti aštuoni niekur nespausdinti minėti moterų aktai ir dar bene penki jau gyvenimo pabaigoje padaryti paties fotografo autoaktai.

1938 m. Lietuvos fotomėgėjų sąjunga Kaune surengė tarptautinę fotografijos parodą, kurioje, regis, pirmą kartą viešai buvo eksponuojami aktai (H. Forman (JAV) Kanjonas ir Z. Alois (Čekoslovakija) Aktas). Be to, pirmą kartą oficialiame Kauno fotografų leidinyje (parodos kataloge) buvo atspausdintas minėtos amerikietės fotografės aktas Kanjonas, kuris sukėlė nemažai kalbų: reikalauta net uždaryti parodą ir uždrausti platinti katalogą.

Tikėtina, kad prieš karą aktus fotografavo ir fotografas P. Karpavičius, nors jo palikime tokių kadrų nėra (sunaikino šeima). Neseniai Prospekto galerijoje surengta paroda Kolegos aiškiai įrodė, kaip ir kokius aktus fotografavo Karpavičius. Manytume, kad jų reiktų ieškoti kauniečių šeimų archyvuose.

Po Antrojo pasaulinio karo sovietiniai ideologai ilgai netoleravo ir neleido eksponuoti nuogo kūno fotografijų. Net klasikinių skulptūrų ar paveikslų nuogų kūnų vengdavo žurnalai ir laikraščiai. Menotyrininkas A. Gedminas, pristatęs tokio pobūdžio reprodukcijas Jaunimo gretose, susilaukė priekaištų iš ideologų ir moralistų. Totalitarinė valstybė rūpinosi griežta ,,kūnų“ kontrole, cenzūra ir priežiūra. Tokia „paklusnių kūnų gamyba“ yra itin svarbi bendrojo valdymo ir pavergimo dalis. Sukuriama žinojimo, kaip elgtis tam tikroje erdvėje ir laike, sistema. Toks „natūralus“ visuomenės kontrolės būdas universalus, egzistuojantis visose kultūrose ir visose visuomenėse.

Pirmąja gausiausia akto fotografijų paroda tuo laikotarpiu laikytina R. Dichavičiaus 1969 m. ekspozicija Vilniuje, Profsąjungų kultūros rūmų fotografijos salone (keista, bet pirmoji tapybos akto paroda surengta tik 1986 m.). Menotyrininkė Z. Žemaitytė apie fotografo darbus rašė: „Labai savitu ieškojimų keliu eina R. Dichavičius. Jis bene pirmas mūsuose fotografijos meno priemonėmis iškėlė apnuoginto žmogaus kūno plastinį grožį ir harmoniją“. Deja, būta ir kitų atsiliepimų, net žiūrovų protesto laiškų, todėl ši paroda veikė tik tris dienas ir uždaryta dėl formalaus preteksto: buvo įleidžiami ir nepilnamečiai.
Sovietmečiu akto fotografiją griežtai cenzūruodavo. „Glavlitas“ tokias fotografijas išmesdavo iš kolekcijų, siunčiamų į užsienio parodas. Akto fotografijos buvo nepageidaujamos ir vietinėse parodose. Galime prisiminti 1980 m. ataskaitinę parodą, surengtą Fotografijos galerijoje Vilniuje, joje keletą dienų buvo eksponuojamos maždaug trys dešimtys akto fotografijų.

Akto fotografijos reikalai mažai pagerėjo ir atkūrus Nepriklausomybę, ypač pirmaisiais metais. 1994 m. Vilniaus fotografijos galerijoje veikė belgų fotomeistro C. Fovillio fotografijų paroda, kurioje buvo eksponuojami moterų aktai. Vilniaus valdybos etikos komisija mėgino parodą uždaryti, įtarusi, kad joje eksponuojami aktai žeidžia lietuvių etinį jausmą ir skatina kriminologinės padėties blogėjimą. Tačiau komisijos apsilankymas galerijoje tik padėjo šios „nepadorios“ parodos reklamai. Jau kitą dieną plūstelėjo minios žiūrovų.

Laikas viską keičia: akto fotografija po truputį nutolsta nuo R. Dichavičiaus natūralaus kūno grožio gamtos aplinkoje tradicijų (paralelė – prancūzo Clerque aktai, kurių paroda surengta ir Lietuvoje). Atsiranda tokių fotoakto ir kūno vaizdavimo metamorfozių, kurias minėjome šio straipsnio pradžioje. Dailininkų Svajonės ir Pauliaus Stanikų mirusių ar sužalotų kūnų fotografijos kartu su jų dailės ir videodarbais susilaukė tarptautinio pripažinimo. Grupė dailininkų rengia akto parodas Vartų galerijoje. A. Macijauskas, sudėjęs akto fotografijas į savo rinktinę, šiandien nebesukelia tokio šurmulio, kaip prieš kelerius metus. Dabar atėjo laikas ginčams dėl R. Vikšraičio socialinių, provokuojančio nuogumo aktų. Bet po B. Michailovo ir japono N. Arakio socialinių ir egzistencinių nuogybių matome, kaip keičiasi požiūris ne tik į fotoaktą, bet ir į erotiškumą, ribą tarp viešojo ir intymiojo gyvenimo.

Fotomenininkas Požerskis yna ne kartą spaudoje minėjęs, kad lietuviškiems aktui stinga drąsos, lyginant su užsienio parodomis ir leidiniais. Gal nebe toks jis ir madingas, nes „seksualinė revoliucija“ Lietuvoje lyg ir įvyko. Bet aktu domisi vis nauji fotografai – ir jauni, ir pakankamai gyvenimo mačiusieji. Ir net fotožurnalistai Ramūnas Danisevičius, Rolandas Parafinavičius, Valdas Kopūstas. Jie kūno nuogumo ieško atviroje erdvėje, bendraudami su dešimtimis modelių. Buvo laikai, kai Lietuvoje lankėsi garsus čekų akto teoretikas Janas Šmokas, kuris knyga tarnavo vadovėliu ne vienai fotografų kartai. Dabar jaunimas Čekijoje akto plenere džiaugiasi pabendravę su Janu Saudeku – naujųjų laikų akto klasiku, „karnavalinio akto“ ir sarkazmo meistru. Šiuolaikinė technika irgi veikia darbo stilių. Mūsiškiai fotoplenerininkai leidinyje Nuoga išpažintis rašo: „Tūkstantis kadrų per sekundę! Viena kryptimi žiūrintis toliašaudžiai objektyvai virto falų simboliais. Užpildytos atminties kortelės – orgazmu. Šioje košėje trys lietuviai dar sykį pabandė surasti... save...“. Neabejotina viena: ir kurti, ir žiūrinėti aktą tebėra malonu.

 
Kiti leidiniai