Atgal
Vytautas V. Stanionis. Lietuva. Atsisveikinimo vaizdai

Menininkų sambūris „Erdvės“
Alytus, 2008

UDK 77.04(474,5)(084)
St63
ISBN 978-9955-9616-4-2


Dailininkas Vytautas V. Stanionis
Tekstas, vertimas Agnė Narušytė

Leidinio rėmėjai :
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
Kultūros rėmimo fondas
Alytaus miesto savivaldybė
Alytaus apskrities viršininko administracija

Agnė Narušytė
Tarp tuštumos ir tuštumos

Prieš akis monotoniškai keičiasi vaizdai iš esmės nepasikeisdami: namo kampas, stulpas, kaimo gatvė, parduotuvė, medis, praeina žmogus. Kiekviename kvadrate – nykūs, neprižiūrėti ir jau prieš daugelį metų užmiršti provincijos pakraščiai. Nieko nematyto, nieko ypatingo – nieko fotografuotino. Bet Vytautas V.Stanionis fotografuoja. Ir tuo veiksmu neduoda ramybės: kas yra tikrasis ciklo „Lietuva. Atsisveikinimo vaizdai“ objektas? Su kuo atsisveikiname? Gal su apykreiviais pakelės stulpeliais, kurių juodus ir baltus dryžius neseniai kažkas perdažė? Gal su poreikiu pasistatyti „paprastos moters“ statulą reprezentacinėje, bet apleistoje miestelio aikštėje? Gal su tarybine šiukšlių dėže, kuri šiek tiek primena vazą gėlėms? O gal su vaikiška raketa oranžiniu smaigaliu? Ir kodėl atsisveikiname?

 Šie objektai — statiniai, reklaminiai plakatai, daiktai – mažų miestelių pilkumoje išsišoka spalva. Būtent spalva nutvilko atsisveikinimo mauduliu. O taip pat ji atskiria Stanionio fiksuojamus nykios kasdienybės vaizdus nuo sovietmečio nuobodulio estetikos (Vytautas Balčytis, Alfonsas Budvytis, Remigijus Pačėsa, Algirdas Šeškus ir kt.) – anoji buvo sunkiai pilka, pro perryškinimo tamsą ir melancholijos rūką ten sunkėsi niaurus liūdesys. Stanionio pasaulis spalvotas, net ryškus, todėl ir „realistiškas“ – jis slepia nuotaikas ir tarsi objektyviai rodo daiktus. Bet spalvos sluoksnis apgaulingas – linksmos spalvos dengia aptriušusius, seniai nenaudotus statinius, lyg apgailėtinas mėginimas neužmiršti, išlaikyti, išsaugoti. Spalva – pastangos išlikti ženklas, be galo naivios pastangos. Daiktų spalva provincijos kasdienybėje yra nepažįstamas kitas, besišypsantis tipiškai debesuotą dieną.

 Fotografuodamas Stanionis tuo pat metu ir „atsisveikina“, nes visi tie keistai spalvoti daiktai dabar nyksta, juos pamažu keičia pilkas globalaus pasaulio santūrumas. Virš miestelių parduotuvėlių durų nebeliks to tiesioginio, nemeluojančio užrašo „parduotuvė“, jo vietą užims uniformuoti prekybos tinklų pavadinimai. Viskas bus suremontuota ir švaru, kartais net steriliai balta. Spalvos bus apgalvotos reklamos vadybininkų – tikslingos, reprezentuojančios, lygiai uždažytos ant naujų, o ne aptrupėjusių paviršių. Fotografas atsisveikina su praeities gyvenimu, kurio kūrybiškumo pėdsakai užsiliko tuose grubiai nuspalvintuose daiktuose ir jų aplinkos pilkumoje, atsisveikina su jo tikrumu, kuris užčiuopiamas tik tada, kai kažkas lieka netobula. Todėl statiniai ir nufotografuoti taip, lyg akis slystų pro šalį, nes ne į juos turime žiūrėti, o į juos pagaminusį gyvenimo būdą, kurio jau nebėra, gal tik šiek tiek užsiliko lyg retai skalbiamų, prarūkytų keliu pravažiuojančio kaimiečio drabužių kvapas. Daiktų spalvingas švytėjimas trapus, dažai jau lupasi, labai sunku užčiuopti praėjusio gyvenimo liekanas, labai sunku jį sulaikyti, kad apžiūrėtum. Taigi spalva atlieka dar vieną funkciją – ji slepia praeities gyvenimą, mėgina pritaikyti jį dabarčiai, bet jos pastangos apgailėtinos...

 Vis dėlto jeigu Stanionis žvelgia ne į, bet pro daiktus, kalbėdama apie juos tik sukiojuosi aplink. Ne jie yra tikrasis jo fotografijų objektas, jie tik užkliudo akį. Tikrasis objektas yra erdvė, arba tiksliau – tuštuma, plytinti šaligatvio ar gatvės pavidalu pirmame plane, padidinanti atstumą tarp mūsų ir to, ką pamatė fotografas. Fizinis atstumas reiškia ir emocinį atsitraukimą, stebint arba atsisveikinant. Bet tai – paprastasis vizualinio diskurso skaitymas. Tuštuma turi daugiau reikšmių, ji veikia. Skirdamas jai tiek daug vietos, fotografas parodo, kaip tuštuma yra įsiėdusi į jo stebimą gyvenimą, tai ji stumia jį į praeitį, atšaldo kvadrato erdvę, prarydama viską. Nudrengtas, nelygus šaligatvių betonas ar duobėtas kaimo gatvių asfaltas yra lyg dangtis, po kuriuo palaidoti prisiminimai, anas, tam tikromis aplinkybėmis apribotas Lietuvos gyvenimas, tikrai ne geresnis už dabartinį, bet savotiškai mielas kaip ir visi pasibaigę dalykai. Įsikūrusi fotografijų centre tuštuma stumia visus kitus kadro elementus į šalis, suardo kvadrato tvarką, destabilizuoja pasyvią provincijos egzistenciją.

 Ši tuštumos dinamika ir kuria atsisveikinimo diskursą. Tai nėra tuštumos, kurių neartikuliuotoje plynėje kažkas randasi, tai, ko neįmanoma išsakyti žodžiais ar pavaizduoti. Lietuvos provinciją užliejusios tuštumos yra barjeras, mintis į jų betoną atsitrenkia skaudžiai. Jos bežodės, beženklės ir beglobės, savo sunkia tyla užkrečiančios visą vaizdą. Regis, fotografo išvada gana liūdna – pasitraukus praeities gyvenimui, nieko nelieka. Betonas sunkus ir negyvas. Žiūrint kai kurias nuotraukas, atrodo, kad jis tuoj užtrauks visą kadrą, o stebintysis subjektas išvažiuoja nutiestu tuštumos keliu, kad niekada neatsigręžtų.

 Bet net ir ši niūri interpretacija neišsako tuštumos jėgos, atskiriančios, gniuždančios ir naikinančios objektus. Bet koks tekstas vaizdą supaprastina. Iš tikrųjų ryšiai tarp Stanionio pastebėtų ir į kvadratą sutalpintų figūrų yra iracionalūs ir intuityvūs. Jis pats sau pasižada: „Fotografuoti tai, kas žodžiais nepaaiškinama. Ten, kur peršasi žodinis paaiškinimas – nefotografuoti.“ Ir to pasižadėjimo laikosi. Žinoma, galima sakyti, kad, pavyzdžiui, sugretindamas merginos skulptūrą su tolumoje styrančiu gamyklos kaminu jis daro užuominą į lyčių studijų aptarinėjamas temas (gamtišką moteriškumą perveriantis industrijos falas), bet tokių ženklų nedaug. Ryšiai tarp nufotografuotų objektų nepaaiškinami, belieka tik klausytis žalio suolo, mėlynos šiukšlių dėžės, įstrižai nubėgančių ir susipainiojančių geležinkelio bėgių, baltai padažytų medžių kamienų ir kasdienybės nuobodulio sąskambio Kazlų Rūdos stotelėje. Tokiose erdvėse kartkartėmis pasirodantys žmonės – tik liudijimas, kad jos vis dar gyvenamos, kad praeitis dar ne visai praėjusi. Be šių sėdinėjančių, praeinančių ar pravažiuojančių figūrų (ką gi kitą jos galėtų veikti gatvėje?) tai būtų ne gyvenimo, bet muziejaus vaizdai.

 Taigi į ką žvelgia Vytautas V.Stanionis? Regis, lyg ir aišku, lyg ir nėra ką pridurti prie vaizdo, kurio tikslas – sulaikyti tai, kas išnyks, arba įprasta fotografijos misija. Ir vis dėlto pasikartodamos tuštumos įsteigia tarpus, kuriuose suvirpa būties pojūtis. Šios fotografijos – ne tik istoriniai dokumentai, bet ir egzistencinių išgyvenimų liudijimai. Jose užfiksuota būtis – kaip oras.


Reklamos, reklamėlės, laikini  statiniai, statinėliai bei visokios pašiūrės – laikina ir trapi būsena,  keliaujant į Lietuvos rytdieną. Permainų jaudulys 2003 metų pavasarį išvedė į kelionę. Labai norėjosi fotografuoti Lietuvą. Pradėdamas jau žinojau, kad tai bus „Atsisveikinimo  vaizdai“ ir degiau fotografavimo aistra, o kai kurios anų dienų nuotaikos liko dienoraštyje.

Fotografo  dienoraštis

Šeštadienis, balandžio 26
Surūdijęs arkinis sandėlis Trakų Vokėje gražus spalvomis ir savo likimu, kuris pagremžė skardą, plytas, stiklą, pakeitė išvaizdą, pasendino pirma laiko. Vengiu priekinio plano, pašalinių detalių. Noriu labai atviro artėjimo prie šio didelio daikto. Noriu įsiskverbti į jo gyvenimą. Kompoziciją prie dvaro reikia nors bent šiek tiek sujudinti į klaidos pusę. Nors nežymiai, bet kitaip pateikti daiktų santykius. Pasvirimas gali būti netiesioginis, pasviręs gali būti pats gyvenimas. Labai gražios visos Aukštadvario trobelės, tik vėl reikia atrasti tą nežymų, saikingą išderinimą kompozicijoje. Ir be intuicijos čia niekaip neišsisuksi, nes kitaip viskas gausis per daug teisinga, tiesmuka ir buka.

Pirmadienis,  balandžio 2
Krokialaukyje vakaro saulė sodriai nuspalvina sankryžos kompoziciją su stulpais, laidais, tvoromis, žolėmis... Peizažas, kuriame buvimo ir nykimo ženklai. Jų daug, jais prisotintas visas vaizdas, bet komponuoti norisi subtiliai, kad nerikteltų koks nors priekinis planas ar šaiži spalva.

Sekmadienis, gegužės 11
Sekmadieninį fotografavimą Jiezne ir Prienuose trikdo besiniaukstantis dangus ir įkyri pavasario žaluma. Bet vis dar tikiu, kad reikia tęsti fotografavimą. Jaučiu, kad šių vaizdų labai pasigesime po kokių dešimties metų, kai europietiškos gerovės standartai bus įprasti ir čia – bulvių sodintojų ir maldininkų Lietuvoje.

Antradienis,  birželio 31
Akys visą laiką ieško vaizdų. Kažkurią sekundės dalį smegenys fiksuoja situaciją prie autobusų stoties. Pro mikroautobuso langą šmėsteli šaligatviu einančių žmonių susidėstymas. Vaizdas nesugeba įsitvirtinti atmintyje. Tik šmėstelėjimas. Tik nuojauta, kad visa tai, ko ieškau, yra. Gal ir užslėpta, gal nedrąsiai pasirodo, gal ne kasdien, bet yra.

Penktadienis, liepos 4
Plati kamera racionalesnė. Reikia taupyti juostą, todėl labai atidžiai tikrinu vaizdą Vabalninko turgelyje. Moterys, prekiaujančios dėvėtais drabužiais, įprastai sunerimusios, bet šalia bendravimą lengvinanti Lora, moterys greitai nurimsta ir galiu laisvai dirbti. Vabalninke pilna namelių pasmegusių žemėn, pakrypusių, išklibusių, mažais langeliais. Tikras muziejus. Atsirinkti reikia kruopščiai ir vėl be intuicijos nė žingsnio. Fotografavimui trukdo vidurdienio saulė. Vėliau, miestelio lėtumui kitokią energiją atneša lietus. Į Vabalninką reikia sugrįžti rudenį vien dėl namo su mėlynu kryžiumi. O į Pasvalį gal nebūtina grįžti. Vakarėjant vaikštome su Lora po miestelį, fotografuoju šį bei tą, bet ne tą, ne taip...  Kūrybinei dienai pakanka dviejų plačių spalvotų juostų. Juodai balta šalia, bet su ja tik Loreta pabudusi iš miego mašinoje pasirodo graži ir egzistenciška lyjant lietui.

Sekmadienis, liepos 6
Subačius–Kupiškis–Pandėlys–Panemunėlis.
Tarybiniais laikais Pandėlyje buvo sumūryta Garbės lenta. Kaip aikštės altorius. Darbštūs ir patikimi žmonės turėjo savo pavyzdžiu gausinti darbštumą ir patikimumą. Todėl jiems ir buvo skiriama vieta altoriuje. Taupumo sumetimais dabar šis statinys tapo skelbimų lenta su nauju pavadinimu „Informacija“. Ši metamorfozė tokia stebuklinga, kad beveik neabejoju dėl centrinės kompozicijos. Tiesiai į kaktą. Merdintis Panemunėlis trijuose kadruose – jau nykuma, bet jos yra ir Kvietkuose ir daugybėje kitų nykstančių gyvenviečių, kurias dar teks pamatyti. Dar nežinau kaip elgtis. Kaip fotografuoti. Kur rasti atramos taškus.

Pirmadienis, liepos 7
Rokiškis–Obeliai–Juodupė–Obeliai–Juodupė.
Vakar, po Mindauginių, vakarinėmis Pandėlio gatvelėmis ropinėjo namo įgėrę vyrai, saulė nuspalvino informacijos altorių ir seną šieno grėbtuvą, numestą žolėse. Jau neužteko šviesos fotografuoti siurrealistinius vaikų žaidimo daiktus, o rytas prasideda Juodupėje. Čia pagrindinės gatvės vis dar „Taikos“ ir „Pergalės“, fabriko sieną tebepuošia  šūkis „Tegyvuoja taika ir tautų draugystė“, ilgą bulvarinę gatvę – dvi gėlėms pritaikytos žaliai dažytos šiukšliadėžės. Prie kultūros namų šliejasi estetinio lavinimo centras, o cementinės  darbininkės skulptūra prie šio kultūrnamio jau tikrai siurrealistinė. Stovi visa nušiurusi ir kvailai šypsosi. Baseinas, kuriame ji įkomponuota, kažkada, žinoma, buvo baseinu gal ir su fontanu, nes kyšo kažkokie aprūdiję vamzdžiai. Kaip visa tai suvokti? Svarbiausia, kad aš nedrįstu jos fotografuoti, nejauku net būti šalia jos. Be to, visiškai neaišku, ar fotografavimas neįžeistų vietinių estetų. O ir seniūnija čia pat. Painiava. Ir niekur čia labai nepaskubėsi. Reikia galvoti kas čia vyksta. Reikia grįžti į Obelius, vėl pasijausti neslapukaujančiu fotografu, susirankioti visus Obelių pasvirimus ir vėl į Juodupę, prie skulptūros. Trys kadrai iš trijų pusių. Ir sprukti iš čia.

Antradienis, liepos 8
Biržai–Joniškėlis–Linkuva–Pakruojis–Rozalimas.
Beveik visur trūksta aukščio. Į viską norisi žiūrėti truputi iš aukščiau. Tai ne žiūrėjimas iš aukšto, tiesiog norisi geriau matyti visa, kas vyksta. Ką veikia, kaip vaikšto žmonės, katės, šunys ir kiti gyvi šios žemės sutvėrimai. Smalsu, kas yra kiemeliuose, kokie sudėti daiktai, kokia jų tvarka... Kompozicija išlaisvėja tiktai penktą fotografavimo dieną. Viskas pasislenka nuo centro, nuslysta žemyn, bet laikosi susikibę.  Kol kas vengsiu žengti už ribos kur prasideda destrukcija. Neaišku kodėl, bet kai kada ir centras pats gražiausias, pats įtaigiausias. Dienos apšvietimas minkštas. Saulė už lengvo debesėlio ir atrodo, kad tokia diena, tokia šviesa itin palanki spalvai, miestelio fotografavimui, kūrybai. Gal tai vien subjektyvumai, bet kaip drabužis gula prie kūno taip ši diena limpa prie akių ir išlaisvina fotografinį matymą. Regis, kad penkios fotografavimo dienos – labai optimalu. Paskui reikia viską patikrinti ir susikaupti naujai iškrovai.

Šeštadienis, liepos 12
Kopėčios praverčia Šeštokų geležinkelio pervažoje. Fotografui gerai turėti kopėčias, bet eiti su kopėčiom per miestą?  Kalvarijoje iš karto jaučiu uždarą kiemą ir žalsvus plėmus. Einant reikia tesiog  laukti, kol akys pačios atras vaizdą. Kai jutimai veikia, nereikia daug vargintis galvojant, ar tinka, ar patinka... Viskas darosi savaime. Po Romo fotografijų mano kūrybiniai judesiai atrodo vangūs, sotūs, apskaičiuoti ir neįdomūs. Mano fotografija tvarkinga ir nuosaiki. Būti tokiame atvirame Romo kraujavime sudėtinga. Reikia kitaip gyventi.

Trečiadienis, liepos 16
Seda–Plateliai–Gintališkė–Salantai–Orvydai–Šateikiai–Plungė–Alsėdžiai.
Plūsta vaizdai. Kaip jie derinsis vienas prie kito, visiškai neaišku, bet tai vėliau. Dabar tegul plūsta. Kas eina į kadrą, tegul eina.

Ketvirtadienis, liepos 17
Vasaros kaitroje gęsta visi pojūčiai. Lieka tiktai rytiniai ir vakariniai fotografavimai. Kelionės nuovargis blukina įspūdžius. Sugebu fiksuoti tik efektingus dalykus. Kitka slysta pro šalį. Bet dabar svarbu kuo daugiau surinkti vaizdų su pakrypusiu, bet ne perkreiptu Lietuvos gyvenimu.

Šeštadienis,  liepos 26 
Eišiškės–Šalčininkai–Dieveniškės–Šalčininkėliai.
Pietryčių Lietuvoje viskas truputį kitaip. Kitaip papuošti kryžiai, kitaip šluojamos gatvės, bet tai irgi Lietuva. Čia daug neįprastų daiktų, kičo. Viską įsileidžiu. Rėkia spalvos, draskosi formos, tačiau leidžiu įeiti visai šiai antiestetikai. Tegul gyvena. Subtilybėms bus skirtos kitos dienos, kiti fotografavimai, kitos nuotaikos. Neįmanoma suprasti, ar visas šis fotografinis margumynas įgaus kokį nors suprantamesnį pavidalą, bet kaip  fotografuojasi, kaip matosi, kaip jaučiasi – taip ir darau. Kaupiasi fotografinė patirtis, kaupiasi kadrai, bėga kilometrai. Vyksta didelė kūrybinė iškrova.

Sekmadienis,  liepos 27
Trylikta liepos mėnesio fotografinė diena. Judicko sodyba–Pivašiūnai–Butrimonys.
Vėl spalvos, kompozicijos, žmonės sutikti kelionėje... Dabar lengviau su kompozicija. Gal tiesiog apsipratau su plačia kamera ir neskubėdamas galiu tyrinėti vaizdą, kol viskas sustoja šiek tiek išderintoje, bet dar darnioje kompozicinėje erdvėje. Svarbu, kad nebūtų pagrindinių dalyvių. Visiems daiktams, spalvoms, šešėliams, gyviams turi būti vietos ir kad niekas nieko negožtų, kad niekas nekonkuruotų. Gyventų savarankiškai, bet kartu.

Penktadienis, rugpjūčio 1
Žiežmariai–Žasliai–Vepriai–Deltuva–Ukmergė–Vidiškiai–Kavarskas–Taujėnai–Levaniškiai–Raguva–Miežiškiai–Panevėžys.
Vaikai jau įpratę keliauti. Subyra į pasatą su visais savo daikčiukais, žaidžia, plepa, miega, pykstasi. Užpakalinė sėdynė – jų miegamasis ir žaidimų kambarėlis. Mano fotografinėse stotelėse pabyra iš mašinos su žaisliukais ir vėl pakuojas atgal. Jie keliautojai. Rytinis ir vakarinis fotografavimas sėkmingesni. Dieną per daug karščio, per daug saulės. Apsunksta, visi judesiai, lėtėja reakcijos. Todėl rytiniuose Žiežmariuose tiksliai jaučiu kadrą. Kai pojūčiai sako, kad vaizdas turi krūvį, reikia suvokti, kurioje vietoje turi sustoti vaizdo ieškiklyje judanti kompozicija. Skubėti nebūtina, plati kamera diktuoja savo sąlygas. Greita reakcija reikalinga, kai į vaizdą įvažiuoja dviratininkas. Kurioje vietoje jis turi likti, ar iš viso jis reikalingas – spręsti reikia taip greitai, kad labiau lemia atsitiktinumas. Vakare, svirduliuodamas  iš nuovargio, Miežiškiuose fotografuoju lyg tiltą, lyg upę, lyg medį ar bažnyčią, o gal paskutinius saulės spindulius ir jaučiu dienos tiesą. Visos sėkmės ir nesėkmės susirenka į vieną būtiną dienos tiesą.

Šeštadienis,  rugpjūčio 2
Troškūnai–Anykščiai–Rubikiai–Debeikiai–Svėdasai–Užpaliai–Ilčiukai–Dusetos–Suviekas–Turmantas–Dūkštas–Senasis Dūkštas.
Rytiniai Troškūnai, rytiniai šešėliai, rytiniai alaus gėrėjai prie parduotuvės – visa tai dar suprantama ir pasiduoda fotografavimui. Dieną gausu įsisiūbuojančio kaimo turizmo vaizdų. Išdailintoje sodyboje panaikintas natūralus daiktų konfliktas. Visi tie dekoracijomis virtę vežimų ratai panašūs į balzamuotas mumijas. Iš jų atimta natūralaus išėjimo iš gyvenimo galimybė. Todėl važiuojame, stebime, grožimės, bet fotografuoti nėra ko. Tikresnis atrodo raudonas lėktuvėlis vaikų darželio žolėse tolimajame Suvieke, prie Latvijos sienos.

Sekmadienis, rugpjūčio 3
Kuktiškės–Ignalina–Naujasis Daugėliškis–Tverečius–Adutiškis–Molėtai–Giedraičiai–Paberžė.
Kelio fotografijoje sunku atspėti kur ir kada laukia sėkmė. Ignalinoje visai nėra ką veikti, o Naujajame Daugėliškyje tiesiog svaigstu matydamas, kaip netikėtai kompozicijoje savo vietas randa žmonės grįžtantys iš bažnyčios. Atrodo, tuščiai dardame vieškeliu iki tolimojo Adutiškio, bet ten, plieskiant saulei, vėl jaučiu aikštės metafiziką ir akimirkos svaigulį. Gaila, kad nedaug sėkmių dienoje, tačiau ką čia bepakeisi... Nebent fotografinių dienų skaičių.

Šeštadienis, rugpjūčio 9
Leipalingis–Kapčiamiestis–Veisiejai.
Dzūkija atrodo išžiūrėta, išvažinėta ir nieko čia naujai nepamatysi. Bet spalva ir šių metų polėkiai vėl kitaip atveria, regis, atmintinai žinomus miestelius. Paskutiniam kadrui apsikabina trys Veisiejų pusvyriai, nušviesti vakaro saulės. Bendraujant viską išsprendžia tvirtas žinojimas, kad esu menininkas.

Šeštadienis, rugpjūčio 16
Klaipėda–Priekulė–Kintai–Ventė–Rusnė–Stoniškiai–Pagėgiai–Vilkyškiai–Gelgaudiškis–Kaunas–Alytus.
Saulė, vėjas ir rūstūs pamario vaizdai. Jaučiu, kaip prie Rusnės parduotuvės kompozicija prisipildo šviesų ir spalvų energijos. Labai norisi, kad taip ir liktų fotografijoje, kad pasisektų. Vakare  fotografuoju Vilkyškius, pilnus paslapties ir egzistencinio virpesio.

Kiti metai, balandžio 18
Fotografuoti tai, kas žodžiais nepaaiškinama. Ten, kur peršasi žodinis paaiškinimas, – nefotografuoti. Visos reikšmės, nuorodos, kryptys, palyginimai, sugretinimai nereikalingi. Tik įtampa ir nuojautų keistumas skverbiantis į daiktą.

Vytautas V.Stanionis


 

 
Kiti leidiniai