Atgal
Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien

Sudarytojas Skirmantas Valiulis
Dailininkė Rima Kiubaraitė-Sutkienė
Redaktorė Genovaitė Savickienė

© Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Vilnius 2003

ISSN 1648 - 567x


Arvydas Juozaitis
Lietuvos vaizdas - 2003

Kitados, dvidešimtojo amžiaus pradžioje, nugraudėjus Rusijoje bolševikų perversmui, vienas rašytojas apie savo šalies literatūrą pasakė gana baisius žodžius: „Aš bijau, kad mūsų literatūros ateitis yra jos praeityje“.

Šiandien, žvelgdami į kone fiziologinių traukulių tampomą pasaulį, į fotografijos meną, galime ištarti labai panašiai: „Baisu, jeigu Lietuvos fotografijos ateitis glūdi jos praeityje“.

Ir vis dėlto po šio teiginio palikime klaustuką. Nes nėra baisu, kad ateitis glūdi praeityje: iš kur dar jai imtis šaknų, iš kur ateiti? Be to, ateitis kasdien tampa praeitimi? ir čia jau niekur nedingsi.

Lietuvos fogografija stipri savuoju tradicionalumu. Laimė, kad taip yra, nes sukurti tradiciją geba nedaug kas. Tradicijos pasaulyje būtinos kaip kelio ženklai, be jų mes pasiklystume nelyginant aklieji dykumoje. Tradicijos vertinamos ne ką mažiau, o iš tikrųjų? daugiau negu atskiri menininkai.

Šįmet pakalbėkime apie vieną didžiausių šiuolaikinės lietuvių ir ne vien lietuvių fotografijos meno bėdų: įvaizdžio ir vaizdo susidūrimą.

Susitarkime dėl vieno: meninė fotografija – ne įvaizdžio kūrimas. Galime įsivaizduoti įvairias fotografų vizijas, jų subjektyvius norus pavaizduoti pasaulį ne tokį, koks jis yra iš tikrųjų, galime pripažinti jų meistriškumo triukus. Bet jeigu susiduriame su menininko darbu, privalome pripažinti, jog menininkas, nors ir deformuodamas pasaulį, ieško jame ne pinigų ir ne valdžios. Pinigai ir valdžia, jeigu jie ir ateina, tai tik kaip priedas.

Tuo tarpu įvaizdis? valdžios ir pinigų gaminimo mašina. Įvaizdis? galios telkimo būdas, kai „galia“ reiškia žmonių valdymą ir manipuliavimą jais. Menas nevaldo ir nemanipuliuoja – jis parodo pasaulį tokį, koks šis yra iš tikrųjų. Atskleidžia jį, nors ir keistai tai skamba, parodo pasaulio akivaizdum¹. Parodo, o ne sufabrikuoja.

Pasaulis nuolat slepiamas nuo mūsų, nuo paprasto žmogaus akių. Totalinės reklamos visuomenėje, kai reklamuojama net meilė ir „mylėjimosi būdai“, galime būti tikri: mus kvailina. Mus laiko avių banda, kurią galima suvaryti į supermarketus ir įkišti ten bet kokią prekę. Šia prasme totalinis prekinis pasaulis mažai kuo skiriasi nuo totalinio komunistinio: ir viename, ir kitame paprastas žmogaus gyvenimas – tik valdžios (politinės, ideologinės, prekinės ir prievartinės) mėgavimosi savo galia įrankis. Žmogus tokiam pasauliui – ne tikslas pats savaime, ne Dievo atvaizdas, bet įrankis biznio ir politikos rankose. Žinoma, ta nedidelė žmonių saujelė, tie keli procentai galios manipuliatorių, pasišovusių valdyti žmonių minias, yra apgailėtina. Ji nepakyla virš valdomųjų, nes ir jos, saujelės, poreikiai yra aklai supaprastinami TV ekranuose, sufiziologinamiu o mąstymas ir dvasia pritaikyti pardavimui.

Jeigu ši padėtis užsitęs, iš žmogaus gali nieko nebelikti.

Todėl reikalingas trečias – ne kapitalizmo ir ne komunizmo – kelias. Reikia eiti „paprasto žmogaus“ keliu. Tai nėra lengva, o gal ir sunkiausia šioje žemėje, nes kelias reikalauja nuolankumo, nežabotų eksperimentų atsisakymo. Kelias neatsiejamas nuo religijos, nuo gyvenimo su malda. Jis – tai darbas, kurio metu ieškome ir nusilenkiame didesnėms galioms, gyvybės paslapčiai. Menininko tarnavimas šiai paslapčiai labai panašus į kunigo tarnavimą. Be Dievo meno nėra, nes tik dieviškoji šviesa, krisdama ant žemės, susitelkia ties tais kūriniais, kurie išlieka.

Lietuvos fotografijos mokykla visuomet buvo persiėmusi tarnavimo „paprastam žmogui“ idėja. Galutinai susiformavusi septintajame dešimtmetyje, lietuvių mokykla prasikirto sau kelią pasauliniame miške, rado savąją šviesos proskyną. Ir dabar eidama šia proskyna, joje išlieka. Nukrypimai į eksperimentus – neišvengiami, tačiau tik nukrypimai.

„Paprasto žmogaus“ idėja daugelyje lietuviško meno šakų, ne vien fotografijoje, neatsiejama nuo tarnavimo benruomenei idėjos. Tikriau tarus, nuo tautos išlikimo idėjos. Galime sakyti, kad žmogus ir tauta neatsiejami vienas nuo kito, kad tos idėjos sukibusios, o būdavo ir susiliejusios. Tarybinio komunizmo laikais abi jos rado priedangą po „liaudiškumo“ idėja. Taip buvo saugomas humanizmas.

Dabar humanizmas patiria naujus smūgius.

Žmogaus ir tautos tema šiuolaikiniame pasaulyje dramatiškai deformuojasi. Globalizmas trina ribas tarp tautų ir bendruomenių, žmonės vienodinami, nes iš papročių norima atimti ateitį. Kas tai daro? Begalinis judrumas ir besaikis vartojimas. Kitaip tariant, kapitalistinė pasaulio mechanika, kuri lipdo iš žmogaus godžią ir nedėkingą būtybę. Būtybę, gyvenančią supermarkete, TV ekrane, būtybę be šaknų ir tėvynės.

Lietuvių fotografija pagauna šį vyksmą. Matome, kad lietuviai fotografuoja nebe vien Lietuvoje. Jie mato žmogų ir Afrikoje, ir Amerikoje, jie mato pasipūtusį ir sutrikusį žmogų. Kone visur mato žmogų ir jo aplinką. Be to, lietuvių fotografas atidžiau žvelgia į žmogų, kuris nevaldo, o gyvena. Ji lieka ištikima „paprasto žmogaus“ pasauliui. Vaizdui, o ne įvaizdžiui.

Sunkiausiai lietuviams sekasi su kūnu. Jeigu tik vaizduojamas ne veidas, ne akys, ne rankos ? mes sutrinkame. Ima suktis mėsos sesijos, hepiningai, džiunglės. Eksperimentai su žmogaus galūnėmis, pilvo šokiai, kūno dalių demonstravimas – visa tai tuštuma. Išskyrus senuosius klasikų aktus, nieko esmingo apie žmogų nebepasakoma, tik desperatiškai kuriamas žmogaus likučių įvaizdis. Nesukūrę to įvaizdžio, nepalieka ir vaizdo. Tokių nuotraukų nepavadinsi meninėmis, joms tinka egzistencialisto žodžiai: „Pragaras – tai kiti“.

Svarbiausia, neleisti užželti Lietuvos fotografijos proskynai. Tūkstančiai Vakarų pasaulio eksperimentų nuvedė į aklavietes, į prarajas, išliko nedaugelis. Tie, kurie tapo išskirtinėmis asmenybėmis, būrė apie save mokyklas ir kūrė tradicijas. „Paprasto žmogaus“ menas ir jo pasaulis, bendruomenė, kurioje gyvename – štai tie du krantai, tarp kurių pašauktas blaškytis fotomenininkas. Kaip ir kiekvienas menininkas. Tokia kūryba mažiausiai susijusi su skandalais, su reklama, su šoko terapijos eksperimentais.

Didžiausia šiuolaikinio meno problema, stipriausias pasaulio iššūkis kūrėjui – ribų pažinimas. Beribiame, madingos globalizmo idėjos darkomame pasaulyje reikia ribų. Lokalumo, vadinasi, globalumo opozicijos, priešpriešos. Didis menas gyvuoja tik priešindamasis. Jeigu politikai ir pinigų pasaulis kalba apie globalizmą kaip neišvengiamą ateitį, menininkas turi džiaugtis: jis jau žino, kokios ateities nereikia. Nes tie, kurie veržiasi į globalizmą visomis savo galiomis, nuo globalizmo ir žlugs. Nėra nieko baisiau už pasiektą tikslą. Pasiektas globalistinio pasaulio tikslas – vienamatis žmogus – būtų pasaulio pražūtis.

Menininkas pašauktas rasti „paprasto žmogaus“ kelią. Jis ieško rizikuodamas, ieško išsiverždamas iš įvaizdžių ir galios pasaulio, jo pašaukimas – rizika. Bet rizika ne svaiginantis, ne narkotizuojantis, o skaidri kaip ašara, blaivi rizika. Žinant, vardan ko rizikuojama, kas gelbstima, kas numesta ant kortos. Jaučiant, kad pasaulis - ant prarajos krašto.

„Maža yra nuostabu“, – sako sveiko proto žmogus. Tą sako ir krikščionybė, ir visos tikros tikro pasaulio religijos.

Lietuvio menininko pasaulis visuomet buvo mažas, todėl gražus. Jis buvo žmogiškas. Todėl visai nebaisu, kad mūsų ateitis glūdi mūsų praeityje.

Algimantas Kunčius
Iš ciklo Vilniaus gatvėse.
Dvi panelės Pilies gatvėje. 1975
 

 


 

 
Kiti leidiniai