Atgal
Rolandas Rastauskas, Remigijus Treigys. Berlynalijos

tekstas / text
Rolandas Rastauskas
fotografijos / photos
Remigijus Treigys

vertimai / ubersetzungen
Markus Roduner, Darius J. Ross
dizaineris / gestaltung
Gytis Skudžinskas



Išleido ir spausdino leidybos grup? Druka
herauusgegeben und gedruckt von der Verlagsgrupe Druka

Klaip?da, 2008

UDK 888.2-4
Ra224
ISBN 978-9955-735-54-0

„Berlynalijos“: dviej? vaikšt?n? didmies?iai
Autorius: Jurijus Dobriakovas

2008.05.14 17:32
© balsas.lt

Kadaise Klaip?doje veik? Roberto Boscho fondo biuras. 2003-2004 metais fondo atstov? Natalie Kronast kuravo projekt?, pavadint? „21 diena Berlyne“. Projektas, atrodo, tur?jo vykti pagal jau ?prast? „kult?rini? main?“ schem?. 2003-iais Vokietijos sostin?je lygiai tris savaites praleido fotomenininkas Remigijus Treigys, užfiksav?s didmiest? savo dekonkretizuotuose atspauduose; po met? šio „p?dsak?“ Berlyne jau ieškojo rašytojas Rolandas Rastauskas, tur?j?s aprašyti Treigio „pamatytas“ vietas (t.y., pasak paties Rastausko, „aprašyti ne?manomyb?“).


Labai dažnai tokie projektai virsta tiesiog rafinuotomis ? kult?rai neabejingus žmones nutaikytomis miesto ar šalies ?vaizdžio k?rimo kampanijomis: atseit, parodykite savo tautie?iams, kokia ?domi, unikali ir kult?rine ?vairove trykštanti yra m?s? sostin?. Tai, kad Boscho fondo darbuotojai tur?jo kiek kitoki? (riziking??) vizij?, liudija jau pats „?tartinas“ „žvalg?“ pasirinkimas. Rastauskas ir Treigys n?ra visai tie žmon?s, kurie pateikt? toki? urbanistinio sex appeal ir turistinio optimizmo piln? ataskait?. Dar daugiau: ?manomas dalykas, kad tokio Berlyno, kok? jie iškalt? savo fotografijose ir tekstuose, niekas niekada daugiau nepamatyt?. Tad „21 diena Berlyne“, ko gero, tapo b?tent ne?manomyb?s aprašymo (fotografavimo) eksperimentu.

Ta?iau finale ne?manomyb? vis d?lto tur?jo ?gauti visai ?manom? materiali? form? – buvo sumanyta, kad Treigio fotografijos ir Rastausko tekstai suguls ? „fotoeseistin?“ album?, išleist? Boscho fondo l?šomis. Deja, fondo biuras Klaip?doje nutrauk? savo veikl? anks?iau, nei tai ?vyko, prieš tai visgi sp?j?s gerokai pa?vairinti uostamies?io kult?ros tikrov?. Tad neišleisto albumo turinys liko, kaip tada atrod?, amžinu „work in progress“, neužbaigtu projektu. Jis buvo publikuotas kult?ros periodikoje, Treigio fotografijos buvo išleistos atskiro katalogo pavidalu, o Rastauskas savo tekst? skait? viešai ir galiausiai pavert? tarpdisciplininiu performansu „Berlynalijos“, ? kur? ?trauk? perkusinink? A. Gotesman?, šok?j? G. Laurinavi?i?t? ir video meninink? A. Maknyt?.

Ir štai 2008-?j? pavasar? tai, ko nesp?jo užbaigti Boscho fondo biuras, užbaig? „gimtoji“ Klaip?dos leidykla „Druka“ – tuo pa?iu „Berlynalij?“ pavadinimu pagaliau pasirod? ilgai lauktas (ar jau beveik nebelauktas) albumas.

Tokia yra ilga šio leidinio priešistor?, kuri? žinant albumo „patyrimas“ tampa dar labiau daugiasluoksniškas.

Jei Rolandas Rastauskas, patek?s ? Berlyn? ir eidamas Remigijaus Treigio p?dsakais, jo paties žodžiais, tur?jo ?eiti ? š? miest? jau ne kaip ? fotografij?, o kaip ? knyg?, aš, vartydamas albumo puslapius, turiu ?eiti ? Berlyn? ir kaip ? fotografij?, ir kaip ? knyg?. Šiek tiek ironijos yra tame, kad esu praleid?s Berlyne šešias savaites (t .y., tiek, kiek Treigys ir Rastauskas kartu) dar 2002-siais – tarsi paruoš?s dirv? j? klajon?ms po š? t?kstan?io veid? didmiest?. Atrodyt?, tur??iau nesunkiai atpažinti j? tiek fotografijose, tiek tekstuose.

Ta?iau viskas yra ne taip paprasta. Miestas, kur? regiu ir skaitau „Berlynalijose“, n?ra visai tas Berlynas, kuriame pragyvenau ir praklajojau pusantro m?nesio. Lygiai taip pat Berlynas Treigio fotografijose ir Berlynas Rastausko teksto pasažuose yra du skirtingi didmies?iai. Ties? sakant, jau nebe pirm? kart? perži?r?j?s ir perskait?s „Berlynalijas“ pagalvojau, kad tikriausiai klaidinga manyti, jog egzistuoja tik vienas Berlynas. Ko gero, kiekvienas miestas turi tiek versij?, kiek jame kada nors gyvens ir apsilankys žmoni?. „Berlynalij?“ albume yra dvi Berlyno versijos, aš esu patyr?s tre?i?, o kitas skaitytojas, pats nuvažiav?s ? Vokietijos sostin?, ras dar n-t?.

Paskutiniame „Berlynalij?“ skyriuje Rastauskas konstatuoja, kad kadras yra erdv?s karstas, o geras fotografas – tikrov?s karstadirbys. Šiuo atveju tikrov?s karstadirbys yra ne tik fotografas Treigys, bet ir pats rašytojas Rastauskas – ta prasme, kad j? albumas (iš esm?s viena didžiul? daugiaplan? fotografija) ?r?mina vienkartin? tikrov?, kuri niekada daugiau nebus patirta tiesiogiai, net ir j? pa?i?. Perfrazuojant sen? patarl?: ? t? pat? miest? du kartus neatvyksi. Tad šios Berlyno versijos lieka tik po „Berlynalij?“ viršeliu.

Kelioni? (foto-)dienoraš?i? žanras šiandien yra labai rizikingas. Internetas, kuriame aktyviai kei?iamasi tiek ?sp?džiais iš kelioni?, tiek aplankyt? vietovi? atvaizdais, nuslopina atstumo jausm? ir pripratina ak? prie egzotikos. Viskas yra kažkur šalia, viskas kažkur jau matyta. Kuo gal?t? b?ti ?dom?s dar vieni – fotografo ir rašytojo – ?sp?džiai? Juk šio tipo žmon?s jau beveik prarado „ypatingo matymo“ monopolij?.

Ta?iau „Berlynalijos“, ties? sakant, ir nepretenduoja ? dienoraš?io apie 21x2 dienas Berlyne vaidmen?. Kalbant jau visai atvirai, šis albumas net ne apie Berlyn?, nors šis miestas ir svarbus kaip impulsas ir dekoracija. Tai gal?t? b?ti bet koks kitas didmiestis, galintis pasi?lyti tokiems vaikštantiems „archeologams“, kaip Rastauskas ir Treigys, pakankamai stor? kult?rin? ir istorin? sluoksn?. Egzotikai tokioje „archeologin?je“ ataskaitoje beveik n?ra vietos, ?ia fig?ruoja visai kitokie motyvai, dažniausiai nepatenkantys ? internetinius forumus profesionaliems turistams.

N?ra aiškios „žem?lapin?s“  topografijos; Treigio nuotraukose vietos konkretumas ir ?vardinimas apskritai neegzistuoja kaip kategorija, Rastausko tekste apstu geografini? nuorod?, ta?iau pasakojimas, prasid?j?s Berlyne, lengvai gali „peršokti“ ? kit? viet?, kit? laik? ar net kit?, ?sivaizduojam? (ar fotografijoje užfiksuot?) tikrov?. Šis miestas yra pusiau mitologinis, išsisklaid?s ir nelinijinis, turintis aib? laiko, erdv?s ir atminties skyli? – o tokiu beveik ne?manoma „pasidalinti“ taip, kad  jo patyrim? b?t? galima atkartoti.

Tad fotoeseistinis albumas yra veikiau ne meniškas Berlyno portretas, o instrukcija – bet kokio didmies?io neturistinio patyrimo instrukcija. Pasak Rastausko, „didmies?iai yra kaip veidrodžiai, kuri? amalgamoje suvisam apsigyvena visi kada nors ? juos ži?r?jusieji ar rašiusieji“, o fotograf? paskirtis yra j? „dekoduoti“. Ta?iau esu ?sitikin?s, kad tokia pat yra ir rašytojo, ir apskritai kiekvieno bent šiok? tok? jautrum? turin?io keliautojo paskirtis. Tiksliau, net ne keliautojo, o vaikšt?no, kaip savo alter ego Poet? Griuv?s? vadina Rolandas Rastauskas.

Vaikšt?nai yra abu „Berlynalij?“ autoriai – 19-ojo amžiaus pabaigos bast?n? palikuonys, „dreifuojantys“ po nauj?j? Berlyn?. Tai keisti personažai; b?dami pašalie?iai, jie mato daugiau, nei miesto gyventojai. Galb?t kaip tik tod?l, kad yra pašalie?iai, jie gali b?ti vienu metu ?vairiuose laikuose, reg?ti ?vairius miesto istorijos etapus ar matyti j? belaik? kaip scenoje likusi? ?sp?ding? spektaklio

http://www.balsas.lt/naujiena/196023

 

 
Kiti leidiniai