Atgal
Valentinas Pečininas. PRASIVERŽIMAS

fotografijos
Fotografijų autorius ir sudarytojas Valentinas Pečininas
Tekstas Dalios Meškauskienės
Vertėja Jurgita Urbonaitė
Redaktoriai:
Jūratė Šarnelienė ir Sandra Veličkaitė
Dailininkas Evaldas Ivanauskas




Spaudai paruošė Amalkeros leidyba
Išleido Baltasis voras
Spausdino Aušra

Panevėžys, 2007

UDK 77.04(474.5)(084)
Pe-18
ISBN 978-9955-659-23-5


Stebint  „Prasiveržimą“

Tai, ką dabar skaitote, nėra įprastinė recenzija ar tokia naujo albumo apžvalga, kurią perskaičius beveik jau ir nereikia peržiūrėti paties leidinio. Jei šiuo metu atsivertėte Valentino Pečinino meninių fotografijų albumą „Prasiveržimas“, būkite tikri, kad Valentino knyga pritrauks jus ir nepaleis tol, kol savaip neperskaitysite visko, kas joje „parašyta“. Nors iš tiesų joje nėra žodžiais užrašyto teksto. Nėra net ir darbų pavadinimų. Valentinas leidžia žiūrovui pačiam juos susigalvoti ir tokiu būdu dalyvauti kūrybos procese, susikurti savo meninę tiesą. Dėl tos priežasties galbūt iš viso nereikėtų rašyti ir šio rašinio, bet, jei jau man pirmai suteikta teisė pasidalinti savo mintimis, kodėl gi ja nepasinaudojus? Aišku, visa tai, ką čia dėstau, yra tik mano požiūris į šiame albume užkoduotą kūrybinę mintį. Jūsų įžvalgos gali būti visiškai kitokios... 

Galima sakyti, kad Valentino Pečinino meninių fotografijų albumas „Prasiveržimas“ užbaigia autoriaus, kaip šios srities subrendusio menininko, pripažinimo etapą. Tačiau iš tiesų fotomenininkas Valentinas Pečininas jau seniai žinomas ne tik Lietuvoje. Todėl kyla klausimas, kokia yra tikroji šio Valentino darbo esmė ir prasmė? Apie ką šis albumas? Kodėl jis taip vadinasi?

Albume galima rasti daugybę atsakymų. Pasirinkus vieną iš daugelio galimų matymo kampų, peršasi išvada, kad Valentino albumas - kūrėjo įsiveržimas į jau pažįstamą, bet vis iš naujo atrandamą ir kiekvieno menininko skirtingai interpretuojamą  meno pasaulį. Tačiau toks paaiškinimas yra labai abstraktus ir gali būti pritaikomas visų menininkų kūrybai. Jis neiliustruoja teiginio, kad šis albumas yra savitas ir įdomus. Tai gal paslaptis glūdi autoriaus naudojamose meninės išraiškos priemonėse?

Peržvelgę albumą, Valentino naudojamose technikose neatrasime nieko naujo. Vaizdų koliažas, jų „guldymas“ vienas ant kito, gretinimas, atskirų detalių komponavimas, neįprastos faktūros paieškos - daugelio menininkų naudojamos išraiškos priemonės, kurios vienos, pačios savaime, nesukuria nei minties, nei atspindi menininko asmenybės. Kai kurie Valentino kūriniai labai primena šiuolaikinių autorių grafikos darbus ar net senovines graviūras.

Bet tai taip pat jau kitų menininkų naudoti kūrybos metodai. Tai kas gi sudaro tą vienintelę ir nepakartojamą šio albumo magnetinę šerdį, kuri pritraukia taip, jog negali atsitraukti iki paskutinio puslapio ir vis dar po to norisi grįžti prie atskirų darbų, tarsi pasitikrinti, ar tikrai „ten taip buvo“? Ir kas gi suaudžia atrinktas menines fotografijas į tokią visumą, apie kurią norisi pasakyti: nematyta, savita, išradinga? 
Pirmiausia įdomi pati albumo idėja. Jau vien pavadinimas sužadina norą sužinoti, kas ir kur veržiasi. Į kokią būtį nori įsiveržti autorius nedelsdamas ir nepaisydamas jokių kliūčių? Į šiuos klausimus Valentinas atsako netradiciškai sukomponuodamas atskiras leidinio dalis. Jis taip sudeda albumą, kad nuo medžiagiškos būties netvarumą demonstruojančios pirmosios dalies „Esmės laikinumas“ iki paskutinės, dvasines vertybes ir pozityvų tikėjimą skelbiančios „Šventasis kelias“, jaučiamas autoriaus siekis pakilti į aukštesnį, geresnį pasaulį. Tačiau albumo minties eiga labiau primena ne tiesę, o spiralę ar net kreivę, kuri staiga kyla aukštyn dalyje „Baletas“, o po to leidžiasi beveik iki pragariškai tamsios bedugnės dalyje „Alsuojanti Afrika“. Nepažįstantieji Valentino gali manyti, kad toks „stiprus bangavimas“ ir „bėgiojimas nuo meno prie natūralaus purvo“ yra atsitiktinis ir nemotyvuotas. Bet taip nėra, nes tokį judėjimą galima įžvelgti ir realiame Valentino gyvenime. Jo netenkina esama padėtis. Jis ir tikrovėje vis stengiasi įlįsti kažkur, kur jo dar nebūta, o jei būsime dar tikslesni - veržiasi į aukštesnį būvį. Tokiu būdu Valentinas Pečininas iš pareigingo tvarkos saugotojo tapo pasišventusiu pedagogu ir talentingu vaizduojamojo meno kūrėju.   
Bet grįžkime prie albumo... Temos komponuojamos taip, kad dominuotų ne atskiri darbai, o būtų vystoma bendra viso albumo dramaturginė linija. Autorius albumo dalis sudėlioja taip, kad žiūrovas ne nuobodžiai skaitinėtų meninių darbų pavadinimus, o būtų nuolat intriguojamas ir provokuojamas galvoti: „Na, ir kas toliau?“
Pradėjęs epiniu, pilnu ramių palyginimų ir paralelių „Esmės laikinumu“, Valentinas beveik be pastangų pakyla į antrąją dalį „Gyvybės harmonija“. Šios dalies meninė kalba pilna alegorijų, kuriomis idealizuojama žmogaus gyvybė, meilė ir motinystė. „Baletas“  padidina emocinę įtampą, nes čia aštrėja prieštaravimas ir noras išsiveržti už kasdienybės ribų. Ši dalis - tai kūrybinio maksimalizmo, siekiamo ir nepasiekiamo meninio „laimės žiburio“ teigimas. Joje daug gražios neverbalinės kūno kalbos, kuri kelia mintis kažkur aukštyn, į sielų pasaulį.

„Nostalgija siaurukui“ - grįžimas į materialią, istoriškai apibrėžiamą erdvę. Autorius tarsi sako: esu čia todėl, kad, ieškodamas kelių į dvasingumą, surasčiau jo šaknis. Mūsų pačių istorija yra pagrindas, nuo kurio atsispyrus galima bėgti į priekį ir kilti į viršų.   
 
Tačiau kilti į viršų neleidžia „Alsuojanti Afrika“. Ji pribloškia savo purvu, nežmonišku, žeminamu skausmu ir ilgesiu. Bet ir tokia gyvenimo proza negali sulaikyti menininko veržimosi į priekį. Jo dvasia išlieka laisva, nes jos negalima lengvai sugauti ir įmurdyti į kažkur Afrikoje esančią neišbrendamą purvynę. Akys mato skurdą, bet protas sako, kad vis tiek ten, virš mūsų, yra gražus, dar nepažintas pasaulis. Ir nors nieko negalima padaryti, kad pasikeistų gyvenimas Afrikoje, galima apie tai papasakoti. Todėl Valentinas pasakoja atvirai, nepagražindamas, nieko neslėpdamas ir šventai tikėdamas, kad tiesa gali išvesti į šviesą.

Ištrūkę iš varginamo Afrikos glėbio, skriejame tiesiai aukštyn į „Šventąjį kelią“. Ši dalis - tai erdvės, kuriose gyvena žmogaus siela. Kažkur čia yra tas tikslas, į kurį veržiasi menininkas. Tačiau ar jį galima pasiekti? Kažin, nes paskutinis meninis darbas albume byloja štai ką: sėdi Tėvas Stanislovas prie knygos, kurią jau daug kartų perskaitė, bet žvelgia į ją taip, lyg matytų pirmą kartą...

Dabar reikėtų sakyti: „ir apibendrinant“, bet pasielgsiu taip pat, kaip elgiasi fotomenininkas Valentinas Pečininas. Jis apibendrina tai, ką teigė savo albumu, ne žodžiais, nes leidinyje nėra dalies, kuri vadintųsi „Reziumė“. Gilių minčių ir atvirų jausmų kalba, kuria kalba autorius, yra kiekvieno individo priimama ir suprantama individualiai. Aišku, galima manyti, kad sugestyvų meninių fotografijų pateikimo būdą albume nulemia menininko nacionalinis charakteris.
 
Knygoje gausu rusams būdingo jautrumo ir emocionalumo. Bet čia taip pat yra daug lietuviškų simbolinių prasmių, tyro ilgesio ir dar kažko, kas bendra visiems žmonėms. Į šį albumą Valentinas sudėjo daug savo veržlios sielos virpesių, kuriuos gali pajusti kiekvienas, vartantis šį leidinį. Valentino knyga neleidžia žiūrovui likti pasyviam stebėtojui. Ji skatina kartu su autoriumi veržtis į priekį, mąstyti ir patikėti. 
Galbūt to ir norėjo autorius? 

Todėl verčiau pavartykite albumą.

Dalia Meškauskienė

 
Kiti leidiniai