Juk tiltai – tik ilgo kelio atkarpos. Įsibėgėję jie rėžiasi į horizontą, šešėliai susipina, mėgina suryti vienas kitą. Kai kurie ramiai nušliaužia, abejingai sumirksta ne šios realybės erdvėje ir pamažu praranda nuovoką. Numanomas krantas kruopščiai uždangstomas minkštom rūkų užuolaidom kartu su šiltos šviesos paslaptimi. Šiapus lieka mažutė nuojautos nuotrupa, energingai gundanti eiti. Tik aptirpusiais tiltų keliais beveik niekas nevaikšto, rankos nešildo metalinių turėklų, cemente nelieka jokių pėdų – baugi pati galimybė išeiti, nes – jokių garantijų grįžti. Nedaugelis išėjusiųjų, kurie grįžta – keisti, nesurinkę tvirtų, žemiškų pavidalų. Išbalinti ir nuraminti, lyg išretėjusiais kūnais. Vaiduokliški praeiviai objektyvo švariai nutrintame, išplautame pasaulyje be daiktų ir detalių. Nesvarumo būklė ir lengvas svaigulys nuo gryno, skimbčiojančio oro.

Tiltai, kol mes jais tolstame, lieka gyventi sau. Vieni ir drąsiai. Lyg jie ir būtų svarbiausi herojai. Vos spėji apie tai pagalvoti, vėl nejučiomis grįžti. Esi pasidalijusiame laike – išeini ir lieki tuo pat metu, tik skirtinguose laiko aukštuose. Stebi skaidrų, vandeningą fotolakštų paviršių, vandens plaunamus plotus, kurie tiksliai atitinka akies drėgnumą, ir žvilgsnis lengvai nuslysta. Tačiau tik kurį laiką. Kol tiltai mirko savo alter ego vandenyse, lyg ir susidvejinę, nestabilūs, tačiau sukūrę simetrišką, harmoningą naują pavidalą iš dviejų išsilenkusių arkų ar įtemptų, precizišku tikslumu viena nuo kitos nutolusių lygiagrečių.

Vėliau emociniai dažniai keičiasi, aštrėja erdvių kontrastai. Temsta, paviršiai gruoblėjasi, žvilgsnis vis labiau stringa, braižo akių obuolius. Į fotografijas susigeria spalvos ir garsai – gergždžiančių traukinių, cypiančių bėgių, šonais besitrinančių surūdijusių konteinerių, merdinčių kambarių, kurių sienos sutrūkinėjusios nuo konvulsiško kvėpavimo, dusinamos senų užuolaidų ir pelėsių. Lėtai įslenka sunkūs miestai, šiek tiek už jų plyksteli raudona šviesa – siaučiančių gaisrų nuojauta – ir gimsta nerimas. Naktinės, klydinėjančios namų stogų pakopos veda jo link, tačiau lipti nesinori. Raudona skelbia karo pavojų, todėl kartu ir sulaiko. Tik vėliau, pralaukę grėsmę, sulaikę kvėpavimą atsargiai tolstame fotografijomis rinkdami išmėtytus raudonus, kiek nemaloniai deginančius ženklus. Žiežirbas ir užkeikimus. Iki paskutinio – sumaigyto raudono saldainio popierėlio baloje.

Pagaliau nerimas nuvargsta. Nutyla ir išblunka. Tik pasaulis vis dar klampina, skyla, virsta nuolaužomis, sunkiais, pakelėse išmėtytais luitais. Mes kartu su juo – pašiurpę piktžolių džiunglėse, įstrigę tvorose, įminti kietame sniego pėdsake ir numesti nuo tilto...
Dabar tiltas lyg dangus – juodas, slegiantis ir grėsmingai atvirų konstrukcijų. Geležinis monstras, kuriam lemta užmigti rūke. Aname krante. Iki jo – vos keli šimtai metrų tiltu, keliolika akimirkų, o žengtelėjus, pradėjus retėti pavidalui – gal dar kokia amžinybė...

Audronė Meškauskaitė

LIETUVOS FOTOMENININKŲ SĄJUNGOS KAUNO SKYRIUS, 2011

LTSR fotografijos meno draugija – vaizdų gamybos tinklas / Vytautas Michelkevičius, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011, 388 p.

Tai knyga apie fotografijos galią ir jos suformuotą tinklą kasdienybėje bei mene 1969–1989 m. Lietuvoje.

Monografijoje atskleidžiama, kaip XX a. 7–9 dešimtmečiuose Lietuvoje susiklostė specifinis medijos naudojimo būdas – fotomenas. Tyrinėjama, kaip fotografija tapo naująja medija mene, kokios ir kodėl fotografijų temos buvo populiariausios, kaip individualios fotomenininkų intencijos sąveikavo su kolektyvinėmis socrealizmo nuostatomis ir kaip fotografijos institucija tapo sėkminga vaizdų gamybos bei sklaidos laboratorija, žinoma visoje Sovietų Sąjungoje ir Vakaruose.

LTSR fotografijos meno draugija čia traktuojama kaip laboratorija, konstravusi menines fotografijas ir jų vertinimo kriterijus. Analizei taikant veikėjo-tinklo teoriją, atskleidžiama, kaip darni organizacijos, technologijų, fotomenininkų, idėjų, temų ir taisyklių sąveika suformavo vientisą fotomeno stilių, vadinamą Lietuvos fotografijos mokykla. Holistinis požiūris leidžia suprasti, kodėl iki šiol fotomenas yra sklaidus ir kaip fotografas, laviruodamas tarp pozicijos ir opozicijos, galėjo tapti populiarus.

Ši knyga – tai ne tik pasakojimas apie tai, kaip sovietmečiu buvo galima tapti menininku ir žinomu fotografu, kas vyko kasdienybės medijų kultūroje, bet ir įtraukianti nerodytų archyvinių ir žinomų meninių fotografijų bei jų parodų plakatų ekspozicija.

Monografija sudomins menotyrininkus, medijų ir komunikacijos teoretikus, filosofus, sociologus, sovietologus, istorikus, fotografus, menininkus ir visus, besi­dominčius fotografija, meno bei medijų raida Lietuvoje.

Vytautas Michelkevičius ¬– kuratorius, meno ir medijų tyrėjas, Vilniaus dailės akademijos lektorius, komunikacijos mokslų daktaras (Vilniaus universitetas). Daktaro disertacija pripažinta kaip viena iš trijų geriausių socialinių ir humanitarinių mokslų disertacijų 2010 m. Lietuvoje. Stažavosi Vienos universitete (Austrija) ir Kelno medijų akademijoje (Vokietija). Vilniaus universitete, Vilniaus dailės akademijoje, Europos humanitariniame universitete, Aalto universitete (Suomija) dėstė tokius kursus kaip medijų teorijos, medijų menas, konceptualioji fotografija ir t. t. 2002–2011 m. išleido arba sudarė daugiau kaip 10 katalogų ir knygų apie medijų teoriją, meną bei fotografiją. Knygos „Fotografijos, istorijos, žemėlapiai“ (Mene, 2007) sudarytojas kartu su Agne Narušyte ir Lina Michelkeviče, leidinio „Vietos karta: atvaizdas, atmintis ir fikcija Baltijos šalyse“ (Mene, 2011) sudarytojas ir parodos Talino parodų rūmuose 2011 m. kuratorius. 2005–2009 m. buvo žurnalo apie medijų kultūrą Balsas.cc redaktorius.